Gyvenimo šviesa - ne vien akyse
Marijampolietis Vytas Duobinys (74 m.), daugiau nei du dešimtmečius turėjęs nuolat silpusio regėjimo problemų, prieš trejus metus apako. Aklas ligonis dabar mato tik prie pat jo prisiartinusio žmogaus blausų šešėlį, daikto, prinešto prie pat akių, neryškius kontūrus, gali be laikrodžio pasakyti, ar dar tik popietė, ar jau temstantis vakaras. Aklųjų ir silpnaregių minimos Baltosios lazdelės dienos išvakarėse kalbintas Vytas noriai pasakojo apie savo kasdienybę "tamsiame pasaulyje" ir kelis kartus pabrėžė, kad aptemusios akys neatėmė iš jo gyvenimo šviesos.
Akis nuvargino darbas
Akių ligos Vytui niekas neįtarė, kol jis neperkopė 40-mečio. Tada vyras pajuto, kad kaskart vis prasčiau mato ir žmones, ir jį supančius daiktus. Silpstančios akys neleisdavo ilgai skaitinėti. Jos būdavo visada paraudusios, jas perštėdavo, skaudėdavo - atrodydavo, tarsi į jas būtų pripilta žvyro. Kreipęsis į medikus Vytas buvo pasiųstas apie dvidešimt dienų praleisti Kauno klinikose. Po gydymo kurso ligonis, paties teigimu, netrukus pasijuto kaip iš naujo gimęs - vėl galėjo skaityti laikraščius, knygas, vėl ryškios tapo gyvenimo spalvos. Tai truko keletą metų - net akinių jokių nereikėjo. Bet po to Vytas vėl pajuto, kad kaskart mato vis prasčiau. Dabar vyras sako, kad greičiausiai ir šiandien būtų matęs, jeigu būtų nuolat gydęsis. O jis, anot paties, apleido savo sveikatą, nes paties blogiausio nesitikėjo. Vėl gydytojų kabinetų duris varstyti pradėjo, kai regėjimas labai jau trukdė darbe. Vytas dirbo santechniku, suvirintoju - "žaibai" ir ryškios šviesos buvo nuolatiniai jo darbo dienos palydovai. Vėliau medikai ligoniui užsiminė, kad greičiausiai profesijos ypatumai ir paspartinę Vyto ligą.
- Nesikreipiau dėl žalos, patirtos darbe, atlyginimo, nes tada neatrodė, kad manęs laukia visiška tamsuma, o ir apkaltinti neturėčiau ką - juk patys dirbdavome nesisaugodami, - pasakojo Vytas. - Dar prieš gerus trejus metus pats perskaitydavau laikraščių straipsnių antraštes, o netrukus "išgaravo" ir šis malonumas.
Įsitaisė ištikimą draugę
Gydytojai nustatė Vytui akių nervų kraujagyslių distrofiją (nykimą). Skaudžiausia, kad medikai patikino, jog ši liga "nepasiduoda" nei akių operacijoms, nei kitokiam gydymui. Nieko nebeprašviesina ir akiniai. Kaip sakė Vytas, po tokios žinios belikę tik sėdėti namuose, voliotis lovoje ir laukti mirties. Tačiau tokia kasdienybė - ne Vytui, kuris visą gyvenimą nuolat ieškodavo naujovių, įspūdžių, mėgo bendrauti su žmonėmis, dalyvavo saviveiklos kolektyvuose. Vyto teigimu, jo net nebuvo apėmusi jokia depresija, kai išgirdo medikų nuosprendį, jog jo liga neišgydoma.
- Nevaikščiojau galvą susiėmęs, kad man - jau po gyvenimo, - atviravo Vytas. - Na, moralinę traumą dėl savo akių tai jaučiu, nes jos vis dėlto neleidžia man gyventi taip, kaip norėčiau, bet minčių, kad esu niekam nereikalingas ar net slegianti našta namiškiams, dar niekada nekilo. Kaip sukausi tarp žmonių, taip ir dabar be jų negaliu. Va, įsitaisiau naują draugę - baltąją aklųjų ir silpnaregių lazdelę, be kurios nekišu nosies iš namų. Ji man ištikimai tarnauja ir leidžia jaustis savarankiškam.
Regos negalios ištikto Vyto nuolatinė draugija - tai žmona, dvi dukterys, du anūkai ir panašių ar kitokių negalių kamuojami marijampoliečiai, susibūrę į centrus ir draugijas. Vytas sakė visuomet besistengiąs, kad dėl jo negalios niekam nekiltų problemų. Ir kelnes pats išsilygina, ir batus nusivalo, ir švarko ar palto sagas apsičiupinėja, kad nebūtų ištrūkusių, ir net kai kuriuos santechnikos darbus ne tik savuose namuose atlieka.
- Dabar viską čiupinėju ne akimis, o pirštais ir nesijaučiu esąs bejėgis, - tarsi išdavė savo kasdienybės paslaptį Vytas. - Neseniai namuose pats tualetą įrengiau. Kai mane, aklą, geras pažįstamas pasikviečia padėti jo name sutvarkyti santechnikos įrangą, suprantu, kad esu dar šio to vertas.
Iš namų - beveik kasdien
Vytas gyvena atokesniame nuo miesto centro mikrorajone, bet invalidų draugijos buveinėje lankosi beveik kasdien. Kartais kas nors atveža jį kaip pakeleivį, bet dažniausiai Vytas ateina apie tris kilometrus pėsčiomis. Visiškai vienas, niekieno nelydimas. Po to tiek pat kelio sukaria atgalios. Kelią Vytui rodo baltoji aklųjų lazdelė ir jo paties atmintis, kai vyras dar šiek tiek matydavo. Vytas vaikšto tik šaligatviais ir kelkraščiais, yra pavyzdingas eismo dalyvis, labai reaguoja į besiartinančių mašinų ar žmonių garsus. Per kelią eina tik pėstiesiems nurodytose vietose. Degančios šviesoforo spalvos Vytas nemato, tačiau įtempia klausą ir orientuojasi, kada žengti per gatvę. Anot paties, vienas kirsi kelio neskuba - laukia, kol prie perėjos susirinks kelių asmenų grupelė. Vytas norėtų, kad mandagesni ir kantresni būtų vairuotojai - esą jie dažnai lipte lipa ant kulnų, kai pėstieji kerta gatvę. Jeigu kas nors pastebi Vyto negalią ir paslaugiai pasiūlo pagalbą, vyras šypsodamasis padėkoja, bet parodo, kad yra savarankiškas. Kartais žmonės pareplikuoja Vyto adresu, kad šis, eidamas su ištiesta baltąja lazdele, tik esą nežinia kodėl apsimeta, nes plačiai atmerktos ir sveikai mirksinčios vyro akys jo ligos neišduoda. Jos tik tarsi sufleruotų, kad priklauso itin geram, šiltam žmogui.
Vytas sakė vienas vaikščiojąs tik šviesiu paros metu ir džiaugėsi, kad dar niekada iki šiol nebuvo tapęs gatvės chuliganų auka. Gyvenime sakė sutikęs daugiau dorų, o ne bloga linkinčių žmonių. Pretenzijų vyras turėtų tik miesto šeimininkams: esą turbūt tik aklieji ir silpnaregiai savo kailiu patiria, kad gatvės labai iškraipytos, duobėtos, apstu įvairių pažeminimų ir paaukštinimų netikėtose vietose, invalidų draugijoms paskirtos patalpos ne visada pritaikytos neįgaliesiems.
Ir šokėjas, ir dainininkas
Anksčiau aktyviai lankydavęsis Marijampolės tremtinių choro repeticijose, Vytas ir dabar negali be saviveiklos. Anot jo, šviesos nematančios akys juk netrukdo prasižioti. Vytas dainuoja aklųjų vokaliniame ansamblyje, antrosios grupės invalidų mišriajame liaudies kolektyve, kur kartu tenka pasisukti ir šokio rate. Ne kartą koncertuota Marijampolėje ir už jos ribų, dalyvauta respublikinėse šventėse. Prieš dvejus metus Vytas nustebino savo namiškius, sužinojusius, jog jis ne tik dalyvavo Marijampolės apskrities neįgaliųjų šokių maratone, bet ir tapo jo nugalėtoju, poroje su panašaus likimo Danute pagal konkurso taisykles šokęs septynias valandas. Vėliau neįgalus vyras dar ne kartą šoko kartu su likimo broliais ilsėdamasis Jurgežerių stovyklavietėje.
Kai būna namuose, daugiausia laiko Vytas praleidžia prie radijo aparato. Televizorius jam - tarsi nereikalingas baldas. Prisimena, kaip anksčiau prie jo sėdėdavo po kelias valandas, o dabar visai nepasigenda - esą priprato. Turi Vytas "kalbantį" rankinį laikrodį, kuris paspaudus čaižiu moters balsu garsiai praneša valandas ir minutes. Laikrodis "kalba" rusiškai, todėl kartais labai sudomina nieko apie tai nenutuokiančius praeivius. Turi Vytas ir mobilųjį telefoną. Dažniausiai sulaukia namiškių ar gerų bičiulių skambučių ir lengvai atsiliepia. Kai nori paskambinti pats, visada renka kiekvieną skaičių (nesinaudoja telefono atmintimi), kurio vietą, įsigijęs telefoną, turėjo paprasčiausiai išmokti.
Rūpinasi kitais neįgaliaisiais
- Kai manęs paklausia, kaip sekasi gyventi nuolatinėje tamsoje, aš atsakau, kad gyvenu šviesesnį gyvenimą nei dauguma reginčiųjų, nes ne nuo akių priklauso gyvenimo šviesa, - dėstė Vytas savo įvairiaspalvės kasdienybės filosofiją. - Mano atmintis labai gera, mane supa daug gerų žmonių, man įdomu gyventi - tai ko dar reikia? Jeigu būčiau aklas nuo gimimo, gal kalbėčiau kitaip, o dabar aš įsivaizduoju viską, kas mane supa. Jau pripratau taip gyventi - rodos, tik taip ir turi būti.
Vytas prasitarė labiausiai nenorįs, kad užpultų kitos ligos ir tektų dienas leisti gulint patale. Anot jo, laimingas tas žmogus, kuris numiršta eidamas. Gyvenimo išminties, švelnaus humoro ir kandaus šmaikštumo nestokojantis, pažįstamųjų tik "mūsų Vytuku" vadinamas vyras savo bėdų nelinkęs sureikšminti - jam labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi tokie pat laimingi kaip ir jis. Neseniai Vytas rūpestingai pranešė, kad reikia gelbėti iš vienatvės gniaužtų aklą marijampolietę, kuri puolusi į gilią depresiją, nenori bendrauti - tik guli lovoje ir grimzta į mirtiną liūdesį. Ir Vytukas nenurims tol, kol šios ligonės kasdienybė rūpės tik jam vienam.
