Manto LIDEIKIO fotoreportažas
Kitados sovietinė valdžia davė žmonėms galimybę ilsėtis nenuklystant toli nuo namų. Šalia didžiųjų miestų, palyginti gražiose vietose - prie vandens telkinių, pamiškėse - buvo atrėžti žemės sklypai ir išdalinti paprastiems mirtingiesiems. Taip atsirado nepamirštamieji kolektyviniai sodai.
Sėslūs ir ūkiški lietuviai akimirksniu griebė jautį už ragų - vos ne kiekviename sklype ėmė rastis ūkelių. Atsirado kažkas panašaus į trobesius, o sklypelyje tilpo ir nedidelis sodas, ir daržovių lysvės, ir uogynai. Kai kurie, labiau prakutę, ilgainiui susirentė ir visai neblogus mūrinukus. Tarsi nujausdami, kad ne tokioje jau ir tolimoje ateityje jie iš tiesų pravers. Tik sovietiniais laikais žmogeliui net ir galvon nešaudavo mintis apsigyventi ir kiaurus metus leisti soduose, o šiandien toks reiškinys jau tampa masiškas.
Buvusiuose kolektyviniuose soduose, dabar vadinamuose sodininkų bendrijomis, apsigyvena "pabėgėliai" iš miesto - spalvinga ir įvairialypė publika.
Sodininkus skriaudžia vagys
Į kurią tik sodininkų bendriją užklysi, visur rasi jau vietiniais tapusių gyventojų. Yra netgi vaikų, kurie čia gyvena nuo pat gimimo. Aktyviausiai soduose gyvenama vasarą, tačiau niekas nesistebi ir žiemos metu čia nuolat gyvenančiais žmonėmis. Beje, labai dažnai tai jaunos šeimos, įsigijusios sodininkų bendrijose sau tinkamą gyvenamąjį plotą.
Bet sodų nameliuose gali sutikti ir keistų žmogystų, labiau panašių į girių kaukus, nei į civilizuotus žmones. Nuo kai kurių trenkiantis kvapas liudija ne tik vandens baimę, bet ir polinkį į stipriuosius gėrimus. Daugelis pastarųjų čia apsigyveno praradę turėtus butus miestuose, paveldėję sodo namelius iš mirusių giminaičių arba tiesiog artimųjų iškraustyti, kad nekvaršintų galvos.
Vieni didžiausių buvusių kolektyvinių sodų netoli Kauno yra Gervėnupio vietovėje. Tai ištisas sodininkų miestas. Čia plačios, beveik visur asfaltu dengtos gatvės, į sklypus centralizuotai tiekiamas vanduo. Yra netgi kelios parduotuvėles. Ir tai būtina, nes čia žiemą ir vasarą gyveno iš tiesų nemažai žmonių, o artimiausia gyvenvietė - Viršužiglis - už gerų penkių ar šešių kilometrų.
Gyvenimas soduose turi ir savitų bruožų. Vienas tokių - beveik nesiliaujančios smulkios sodininkų turto vagystės. Be to, kaip ir daugelyje kitų šalies vietų, - girtavimas iki beprotybės. Sodų gyventojai neapkrauti dideliais mokesčiais, todėl gali jaustis netgi gana turtingi. O ne vienas atliekamus pinigus labiau linkęs skirti vienodų ir nuobodžių dienų praskaidrinimui - kitais žodžiais tariant, buteliukui baltosios įsigyti.
Gervėnupio soduose sutikta Valentina Kamarauskienė (68 m.) pasiguodė, jog nežinomi vagišiai jos namelį aplanko beveik kiekvienais metais.
- Išlaužia ir duris, ir langų rėmus. Kai po žiemos atvažiuoju, į namelį einu virpančia širdimi. Ir kaskart tenka nusivilti - "svečių" vėl apsilankyta. Juk ne viską, ką per vasarą sukaupiu, pajėgiu į namus Kaune parsivežti. Vyro neturiu, seniai jau miręs, vaikai mažai tesirūpina, gyvena kas kur. Kartais kaimyno paprašau, jei reikia kokį didesnį daiktą atvežti. Ne už dyką, žinoma. Per pastaruosius porą metų netekau dviejų televizorių," - guodėsi pensininkė.
Kai pirmą kartą vagišiai išvilko jau nedaug kam tikusį sovietinį stebuklą "Raduga", moteris įsigijo gerokai padėvėtą, bet visgi veikiantį, be to, spalvoto vaizdo vakarietišką "Sony". Televizorius rodė neblogai, su kambarine antena buvo galima pagauti ne vieną patinkančią televizijos stotį - vis vakarai ne tokie nuobodūs. Tačiau sunkus buvo televizorius, nepatogus vežioti ir žiemai moteris ryžosi jį palikti namelyje. Užklojo įvairiais skudurais, kad pažvelgus po langą nesimatytų, duris užrakino dviem spynom... Kur tau!.. Pavasarį daikto kambaryje nebebuvo. Dingo drauge su kai kuriais kitais, smulkesniais. Šiemet pensininkė sakė jau nebepirkusi jokio. Turi nedidelį nešiojamą radijo aparatėlį, jį ir pasireguliuoja, kai nori išgirsti, kas pasaulyje vyksta. Šiemet, kai baigiantis vasarai grįš gyventi į miestą, moteris sako jau net durų nerakinsianti. Tik raštelį vagims paliksianti prie durų, kad jos neužrakintos - tegu bent lango rėmo nelaužia ir stiklo nekulia...
Netoli Karmėlavos, jau Jonavos rajone, įsikūrusios "Girininkų" sodų bendrijos gyventojai taip pat sako labiausiai kenčiantys nuo sodų namelių plėšikų. Vienas kalbintų sodininkų papasakojo, kad ir į jo, ir į kaimynų namelius brautasi ne kartą.
- Susirinko ne tik vertingesnius daiktus. Buvo pas mane puslitris tokios trauktinukės paliktas - vagis ir tą išgėrė visą. Žiemą brovėsi vidun, matyt, šalta buvo, tai pasišildė taip. Tik kad jam tai nepagelbėjo. Tikriausiai kažko alkoholio ir pas kitus rado, nes apvogęs kelis namelius netoli tenuėjo. Griuvo į sniegą prie kaimyno tvoros ir užmigo amžinu miegu. Rado žmonės atvažiavę žiemą sodo pasižiūrėti, kelias dienas jau miręs buvo. Netoli ir maišas su pavogtais daiktais gulėjo, - pasakojo sodininkas.
Savigyna - kiekvieno asmeninis rūpestis
Jau minėtuose Gervėnupio soduose penkeri metai gyvenantis Vitoldas Vaizgirda (72 m.) apskritai daug kuo pasipiktinęs. O labiausiai - kaimyniniuose sklypuose šeimininkaujančiais jaunuoliais.
- Atvažiuotumėt jūs kokį savaitgalį čia pabūti. Šitas nameliukas priklauso vienam gana žinomam Kauno ponui - pavardės nesakysiu. Bet prisipažinsiu, kad man jau va čia jis stovi. Ne tas ponas žinoma, o jo sūnelis. Kai tik savaitgalis, vos tik oras atšyla čia prasideda orgijos. Tėvai retokai atvažiuoja - užimti, matyt. Užtat sūnelio - visur pilna. Beveik kassyk sulekia bent du trys automobiliai, prisigrūdę "piemenukų". Pasileidžia tą savo aparatūrą - triukšmas, muzika aidi, girti šlitinėja, rėkauja, keikiasi. Žinai, sovietmečiu laivyne tarnavau, trejus metus atpyliau. Bet tokių keiksmų pasimokyti reikėtų. Maža to, ne vieni vyrukai atvažiuoja - merginų atsiveža. Todėl naktimis gali tokių garsų prisiklausyti, kurie paprastai negražiuose filmuose suaugusiems aidi. Bet dar bjauriau, kai šienaudamas žolę savo pusėje vis randu tu balzganų balionėlių, sulipusių nuo aišku kokio skystimo. Kelis kartus jau žiojausi tėvams pasakyti, bet vis susilaikau. Tačiau pačiam sūneliui vieną sykį išrėžiau, ką galvoju. Tai jis man paprasčiausiai špygą parodė. Pasakiau, kad jei nebaigs, tai užplosiu kauptuku.
Pasak pašnekovo, kitą savaitgalį po apsižodžiavimo kaimynas, matyt, panoro jį pamokyti. Mat naktį išgirdo, kad kažkas aplinkui langus braižosi. Vitoldas visuomet po ranka ginklo vietoje laiko pasidėjęs gerai išgaląstą kauptuką. Prabudęs mato - kažkieno galva vidun lenda. Griebė kauptuką ir smogė juo! To pakako - pasigirdo inkštimas ir nutrepsenančių kojų žingsniai. Ir daugiau nieko. Bet tą naktį ramu nebuvo, Vitoldas vis laukė pasikartojančio antpuolio. O rytą po tuo langu išvydo kraujo privarvėjus.
- Pataikiau, matyt, bukuoju galu. Nes jei išgaląstais ašmenimis būčiau žiebęs, tikriausiai ne kelis lašus kraujo, o lavoną būčiau radęs, - kalbėjo žmogelis.
Tiksliai jis nežino, ar įsibrauti norėjo koks kaimyno draugelis. Jį patį tai kitą dieną matė kieme - nebuvo sužalotas. Bet ir susirūpinęs labai neatrodė. Gali būti, jog ir šiaip koks plėšikas taikstėsi, netrūksta čia tokių. Į policiją Vitoldas nei tada nesikreipė, nei kada nors ateityje kreipsis. Pasak jo, jėgos dar turi ir vienas prieš vieną bet kurį "piemenį" suraitytų. Žmogaus žodžiais, jei pats savęs neapginsi, niekas kitas to tikrai nepadarys. O policija - mažiausiai. Atvažiavusi tik konstatuos, kad esi sumuštas arba nužudytas. Tuo viskas ir baigsis.
O pats ar gailėtųsi žmogų nužudęs? Ne. Jei kitas braunasi į tavo namus, turėdamas aiškų tikslą tave apiplėšti, sumušti, kodėl turi tokio gailėtis? Ar jisai tavęs pasigailės? Vargu.
Tyli iš baimės
Kaip ir daug kur kitur, taip ir sodinininkų bendrijose savi įstatymai. Neretai jie pakurstomi ir čia beveik laisvai besiliejančio pilstuko. Vienos sodų bendrijos pirmininkas papasakojo, jog žino bent tris taškus, kuriuose yra prekiaujama svaigalais. Puslitrį gali įsigyti už 5-6 litus. Todėl nenuostabu, kad neretai (dažniausiai tada, kai pensininkus pasiekia pensijos, o vietinius socialiai remtinuosius - pašalpos) kyla linksmybės, aidi dainos, verda aistros, o galiausiai neretai liejasi ir kraujas.
Kyla klausimas - jeigu tikrai žinoma, kas girdo visus aplinkinius, negi negalima tokių sutvarkyti? Pasirodo, kad tai nėra taip paprasta, nes žmones, ypač tvarkingesnius, valdo baimė dėl savo turto.
- Pasakyti mes galime, kas ir kur prekiauja, bet tuomet tikrai nesijaustume saugūs. Vieną sykį pagrasinau, kad uždarytų "girdyklą", tai šeimininkas atsakė, jog galiu skųsti, bet paskui galėsiu atsisveikinti ir su savo namais. Degtuką kyštelti visai nesunku, o supleškėtų tikriausiai ne vienas sodo namelis, - kalbėjo vyras.
Vien praėjusią savaitę kelios gertynės sodų bendrijose baigėsi mirtimis. Praėjusios savaitės trečiadienį Klaipėdos rajone Šernų kaime esančioje sodininkų bendrijoje "Minija" viename iš namelių aptiktas 57 metų moters kūnas. Paaiškėjo, jog moteris buvo mirtinai sumušta begirtaujant vieno šios sodų bendrijos gyventojo namelyje. Tokio paties amžiaus vyro kūnas keliomis dienomis vėliau aptiktas ir Vilniaus rajono Rastinėnų kaime esančiuose soduose. Vyriškis, kaip ir moteris, mirė nuo daugybinių sužalojimų jį mušant. Tarp jo ir trijų sugėrovų muštynės kilo bevartojant taip mėgstamą ugninį vandenėlį. Kokios tų muštynių priežastys? Argi reikia nuo svaigalų apsunkusioms smegenims kažkokių priežasčių?.. Jau vien tai yra priežastis.
Valdžia visuomet negera
Sodai tampa prieglauda ir ne vienam socialiai remtinų sluoksniui priskiriamų asmenų. Jonavos rajone esančioje sodų bendrijoje "Stumbras" gyvena apie 30 nuolatinių gyventojų. Vieni tokių - daugiavaikė Proškinų šeima, arba geriau tiktų sakyti - sugyventiniai Genadijus Proškinas ir Diana Petronytė su septynetu vaikų nuo 3 iki 14 metų amžiaus. Jų tėvai verčiasi iš atsitiktinių pajamų ir to, ką valstybė skiria už vaikus. D. Petronytė ypač piktinosi valdininkais, kurie neva niekuo neprisideda ir niekuo nepadeda šiai jaunai šeimai. Graudžiu moters pasakojimu apie sunkų gyvenimą būtų galima patikėti, tačiau viską it baltinius išverčia vos ant kojų bepastovintis šeimininkas, ypač nepatenkintas žurnalistų vizitu jo šeimos valdose. O slėptis tikriausiai yra ko - juk turbūt nėra smagu pasirodyti dienos šviesoje tokiu pavidalu. O linksmybės čia tikriausiai įprastas reikalas. Mat, kol laukėme netrukus turinčių parlėkti tėvų ir kalbėjomės su netvarkingame kieme lakstančiais vaikais iš čia pat augančių krūmų kaip žaltys išsirangė šeimos svečias, iki šiol ramiai sau snaudęs ten, įveiktas dienos tvankos ir atitinkamo skystimo.
Vilioja mažesni mokesčiai
Kas patogius butus mieste priverčia iškeisti į gana nepatogų gyvenimą sodo namelyje? Daugelis pašnekovų tvirtino, jog myli gamtą ir čia apsigyvena tik vasarą. Tačiau antruoju smuiku griežia taupumas - mat per vasarą gyvenant sode galima sutaupyti nemažai mokesčiams už komunalinius patarnavimus skiriamų pinigų. Tuo tarpu jauni sodininkų bendrijų gyventojai tvirtino, jog miesto atsisakę dėl ten esančių pernelyg didelių mokesčių. Šeimai labiau apsimoka keliolika kilometrų kasdien sukati į darbą automobiliu, kęsti komunalinius nepatogumus, nei gyventi mieste. O gyvenimas soduose tikrai nėra lengvesnis kaip mieste. Kai kurios sodininkų bendrijos stokoja netgi geriamojo vandens, jo reikia eiti semtis į kelis iškastus šulinius. O tokią kaitrią vasarą kaip ši ir tie beveik išsekę.
Jau septynerius metus su šeima soduose gyvenanti Inga Žaldarienė sakė, jog miestą paliko tik dėl mokesčių. Anot moters, čia, soduose, nusipirkęs sunkvežimį malkų gali nesunkiai išsiversti žiemą ir kūrentis kiek nori. Visi mokesčiai - apie 50 litų per mėnesį už elektrą ir apie 25 litus kiekvienais metais žemės rinkliavų.
Žinoma, yra ir tokių, kurie į sodus buvo atblokšti gyvenimo skersvėjų. Atsiradus nemažiems finansiniams sunkumams, kai kurie žmonės tiesiog pardavė butus mieste ir pirko namelius soduose. Ir nebūtinai tai beviltiški girtuokliai. Dar kiti būstą sode įsigyja gyvenimo pradžiai ir tikisi ateityje sugrįžti į miestą.
