Sode šalo ir alko zylių pulkelis.
Žiūra iškabino lesyklėlę.
Atskrido juoda kuosa. Zylutės liko be nieko.
Žiūra iškabino dar dvi lesyklėles.
Atskrido visas pulkas kuosų.
Žiūra čiupo šautuvą. Plykstelėjo ugnis ir dūmai.
Kuosos nebepasirodo.
Nebėra sode ir zylių.
Lietuviai
Po galine sodo obelim, ant žolės, jiedu gurkšnojo juodą gervuogių vyną.
Į ežerą leidosi raudona vakaro saulė.
Po dar vienos taurelės Andrius, ir šiaip šnekus vyras, ėmė vardinti:
- Viešpats nesutvėrė mūsų kuprotų, nesutvėrė šleivų, nesutvėrė skystagalvių...
Čia Andrius patylėjo ir tarė:
- Tik kodėl jis sutvėrė mus lietuviais?
Sūri laimė
- Negeisk saldžios laimės, - mokė Julių tėvas. - Geisk sūrios.
Anądien šį tėvo pamokymą Julius atkartojo savo sūnui.
- Dar ko?.. - suirzo vaikas.
- Žinok, - nenusileido tėvas. - Nesūdyta laimė greitai genda.
Tokia meilė
Prie kelkraščio prisišliejo automobilis.
Miestelis lydėjo į kapines Tomą G.
- Velionis žuvo avarijoje?
- Ne. Tomas nusišovė iš meilės.
- O tu? - į jauną vyrą prie automobilio vairo kreipėsi jo draugė. - Ar taip galėtum?
- Aš nušaučiau tave.
Dantų užkalbėjimas
- Skausmas - skausmo baimė, - sakydavo mano senelė.
Ji užkalbėdavo dantis.
Kai buvau mažas, jos burtai man nerūpėjo.
Kai užaugau ir parūpo, senelė jau gulėjo kaimo kapinaičių smiltelėje.
Ką ji žmonėms užkalbėdavo?
Patį dantų skausmą? O gal jo baimę?
Gailestis
Dvi moterys svarstė, ko joms iš jaunų dienų labai gaila.
- Aš nebemoku karčiai juoktis, - prisipažino viena.
- O aš, - atitarė jai kita, - saldžiai verkti.
Už tuos, kurie širdyje
Už tuos, kuriuos širdyje nešiojosi, jis kiekviena pasitaikiusia proga pakeldavo taurę vyno.
Dabar, senatvėje, už tuos, kuriuos tebeturi širdyje, taurės nebekelia.
Meldžiasi už juos.
