- Gerbiamas Skirmantai, ar teko skaityti šį straipsnį? - pasiteiravome parlamentaro, Darbo partijos atstovo, Seimo Laikinosios komisijos, tiriančios pareigūnų įtraukimo į KGB rezervą, istoriją pirmininko Skirmanto Pabedinsko, beje, jau susiruošusio į užsienio komandiruotę, sėdinčio lėktuve.
- Kur gi ne. Aišku, kad esu skaitęs. Aišku, yra kažkiek tiesos. Iš tikrųjų buvo toks faktas. Žinot, kaip tada būdavo, nieko tu kritikuot negali... Ypač jei dar esi jaunas žmogus... Noras buvo kitaip mąstyti ir kažką kritikuoti... O dėl to pažymėjimo, kad esu "Fitilio" atstovas, aišku, turėjau tokį...
- Tą pažymėjimą jūs pats ir buvote susiorganizavęs?
- Aišku. Taip, taip... Taip.
- O, sakykite, ar po to jūsų neverbavo atitinkamos struktūros, kad mainais į neliečiamybę taptumėte ir jų atstovu, teiktumėte atitinkamą informaciją?
- Ne, to tikrai nebuvo. Matot, mano seneliai buvo tremtiniai, iš jų buvo atimta teisė gyventi Lietuvoje... Kai išvežė, iki šiol nežinau, kur senelis yra... Be to, aš gal kokiais 1988 metais iš Panevėžio saugumo skyriaus reportažą apie girtuokliavimą "Panoramai" paruošiau.
- Norime sužinoti, kaip dabar jūs vertinate savo veiksmus - ar, jūsų manymu, yra normalu, kai pasigaminamas fiktyvus pažymėjimas, prisistatinėjama ypatingai svarbias užduotis atlikinėjančiu žiniasklaidos atstovu, daromas spaudimas, neįtikę asmenys netgi terorizuojami... Anuomet galbūt atrodė kitaip, o dabar? Gal jau sutiktumėte, kad šiek tiek peržengėte padorumo ribas?
- Na, matot, dabar, dabar, dabar žurnalistai tokius tyrimus atlieka labai dažnai. Kiek jų persirengia policininkais televizijos laidose, stabdo automobilius ir panašiai!
- Bet tokie žurnalistai neturi oficialių dokumentų...
- Na, koks ten mano dokumentas buvo... Tik užrašyta "Fitilis"... Aišku, "Šluota" ir daugiau prirašė, matyt, taip reikėjo. Juk tas žurnalas buvo LKP CK organas... Kritikuodavo tame žurnale tai, ką iš aukščiau liepdavo kritikuoti... Be to, labai blogai ir tai, jog nebuvo išklausyta ir antroji pusė... Buvau susitikęs su to straipsnelio autoriumi Juozu Bulota, kalbėjomės. Supratau, kad jam reikėjo taip parašyti...
