1993 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja spalio 17-ąją paskelbė Tarptautine skurdo mažinimo diena. Ji minima visame pasaulyje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, pernai buvo daugiau kaip pusė milijono skurdžių. Tai yra tų, kurie oficialiai gyvena žemiau santykinės skurdo ribos. Kaime tokių žmonių, kurie per dieną gali išleisti tik du dolerius, gerokai daugiau nei mieste. O du doleriai, anot ponų iš Jungtinių Tautų, yra skurdo riba. Taigi, mieste tik kas vienuoliktas kasdien turi du ar mažiau dolerių, o kaime tokių - net kas ketvirtas.
Jei šiuos skaičius lyginsime su 1993 metais paskelbtais, tai pernai, aišku, gyvenome geriau. Ne kartą buvo padidintos pensijos, didėjo algos ypač tiems, kurie prieina prie valstybės lovio. Tačiau nuolat didėja ir skirtumas tarp skurdžių ir turtuolių. O tai nėra gerai, nes dažnai žmonės pyksta ne dėl to, kad jie vargšai, bet todėl, kad kaimynas turi gerokai daugiau. Kita vertus, iš visų pusių mums suokia, kad ekonomika dabar išgyvena geriausius laikus, rodikliai kyla ne dienom, o valandom, Lietuva lyginama su Azijos tigru, o eilinis pilietis, atėjęs atsiimti pensijos, pašalpos ar algos, to nejaučia. Kad butai, maistas, benzinas nuolat brangsta - jaučia visi, o ekonomikos augimą jaučia tik bankininkai. Todėl į gatves, sekdami studentų pavyzdžiu, ruošiasi išeiti policininkai, streikais gąsdina medikai, transportininkai. Neaišku, kaip žiemą pragyvens ir pensininkai, nes mokesčiai už komunalines paslaugas irgi nuolat didėja. Aišku, viešai elgetaujančiųjų pas mus sumažėjo. Bet vargšai jau pyksta ir ant turtuolių, ir ant valdžios, todėl vėl atsiranda puiki dirva Šustauskui, Oželiui ir kitiems panašiems veikėjams. O čia ir rinkimai ant nosies. Pirmiausia į savivaldybes. Tad populistai vėl turi šansą prieiti prie valdžios lovio.
