Šarūnas NARUŠEVIČIUS
Pietų Turkijoje, Antalijos oro uoste, katastrofą patyrė Rusijos "Tiumenaviatrans" aviakompanijai priklausantis lėktuvas An-26. Lėktuvas skrido iš Egipto, Hurgados kurorto. Visi 28 juo skridę žmonės liko gyvi, 18 sužeistųjų gydomi ligoninėje.
Nelaimė įvyko šeštadienio vakarą, siaučiant audrai. Tuo metu lijo ir buvo labai prastas matomumas. Likus maždaug 400 metrų iki nusileidimo tako lėktuvas staiga smuko žemyn ir užkliudęs aukštos įtampos laidus nukrito iš 150 metrų aukščio. Nors iš lėktuvo degalai ir ištekėjo, gaisras nekilo, tad didesnės nelaimės pavyko išvengti.
Dar viena aviakatastrofa įvyko Filipinuose. Čia nukrito iš Manilos oro uosto pakilęs "Fokker F 27", skridęs į Laoago miestą šalies šiaurėje. Lėktuvu skrido 34 žmonės. 17 pavyko išgelbėti.
Tik pakilus lėktuvo vadas pranešė apie variklio gedimą. Mačiusieji avariją pasakojo, kad iš kairiojo variklio rūko dūmai. Ekipažas nusprendė grįžti į Manilą, bet lėktuvas nepasiekė nusileidimo tako ir nukrito į jūrą.
Tai jau antra "Fokker" tipo lėktuvų avarija per savaitę. Lapkričio 6-ąją Liuksemburge nukritus lėktuvui "Fokker-50" žuvo 20 žmonių.
Tęsdami aviacijos temą siūlome ištraukas iš interviu su lakūnu Aleksejum Majorovu. Jis dirbo vyriausiuoju pilotu trims Sovietų Sąjungos generaliniams sekretoriams - Jurijui Andropovui, Konstantinui Černenkai ir Michailui Gorbačiovui. Aleksejus svajojo apie tuos skrydžius parašyti knygą, bet netikėtai mirė. Knyga taip ir liko neparašyta. Liko tik pavieniai užrašai ir ištraukos iš interviu.
- Žinome, jog pirmiesiems valstybės asmenims net automobiliai buvo surenkami pagal specialų užsakymą, tad ką jau kalbėti apie lėktuvus...
- Tautos vadai skraidė serijiniais tėvyninės gamybos lėktuvais - Il-18, Il-62, TU-134 ir kitais, tik su pakeista ir pagerinta vidaus įranga bei apdaila. Pavyzdžiui, su brangesniais krėslų apmušalais.
Tačiau kai Černenkai prireikė krovininio Il-76, teko jo ieškoti "iš šalies", kadangi mūsų 235-ajame vyriausybiniame aviadalinyje tokio lėktuvo nebuvo.
- O kam Konstantinui Ustinovičiui prireikė krovininio lėktuvo?
- Aš nuskraidinau Černenką į Mineralinius Vandenis, į naująją vilą. Man pasakė, kad jis ten bus maždaug mėnesį. Tačiau po kelių dienų vidurnaktį suskambo telefonas: nedelsiant skristi pas Černenką, nes jam pablogėjo sveikata. Il-62 skrydis - po trijų valandų. Pats judėti generalinis sekretorius negalėjo, tad reikėjo pristatyti specialų eskalatorių. Vokišką, pagamintą firmoje "Mercedes" pagal specialų užsakymą. Iš pradžių užsakymas buvo patikėtas saviškiams, tačiau jie sukonstravo keltuvą, panašų į liftą. Netiko. Tada užsakymą perdavė vokiečiams, aišku, už didžiulę sumą. Tie padarė laiptus su judančiomis pakopomis, kaip metro eskalatorių. Iš toliau atrodė, tarsi sveikas žmogus žvaliai liptų laiptais į lėktuvą. Štai dėl šios inžinerinės gudrybės ir reikėjo Il-76.
Atskridau į Mineralinius Vandenis, pastačiau lėktuvą taip, kaip pridera - durimis į išėjimą iš vyriausybinio oro uosto sparno. Staiga prie manęs pribėga valstybės saugumo komiteto darbuotojai: "Kaip tu lėktuvą pastatei? Tuoj pat apsuk durimis į priešingą pusę!"
Vos spėjau lėktuvą apsukti, atvyko Il-76 su eskalatoriumi. Vos jį privežė prie lėktuvo, atvežė Černenką. Jį, galima sakyti, prie trapo du operatyvininkai ant rankų prinešė. Įjungė eskalatorių ir valstybės galva pakilo į lėktuvą. Tik tada supratau, kad mane privertė apsukti lėktuvą todėl, jog liaudis nepamatytų senuko negalios. Kad kuo "minkščiau" ir švelniau parvežčiau sergantį žmogų, skridau ne tiesiai į Maskvą, o sukau didžiulį ratą, aplenkdamas audros debesis.
- O kaip skraidėte su M. Gorbačiovu?
- Pagal nerašytą taisyklę, vyriausiasis pirmojo valstybės asmens pilotas daugiau nedirba su niekuo. Ir staiga mane iškviečia ministras Bugajevas. Sako, jog atsirado naujas politbiuro narys žemės ūkio reikalams Michailas Gorbačiovas. "Tu skrisi su juo į Angliją, bet inkognito!" Tai kaipgi, sakau, man skristi "inkognito", jei pagal galiojančias taisykles pažyma apie ekipažo sudėtį (net 15 egzempliorių!) išsiuntinėjama visoms tarnyboms? Koks gi čia "inkognito"?
- O koks M. Gorbačiovas kaip žmogus?
- Manau, drąsus ir atkaklus. Apie šiuos jo bruožus galima spręsti iš vieno skrydžio.
Skridome į Jerevaną po stipraus žemės drebėjimo. Jau skrydžio metu sužinojome, jog Jerevane nusileisti negalėsime, mat žemės drebėjimo metu sugadintas pakilimo-nusileidimo takas ir išvesta iš rikiuotės visa įranga. Buvo nuspręsta leistis Leninakane. O ten irgi viskas sugriauta. O ir matomumas ten vietoj leidžiamo pusantro kilometro - vos šimtas metrų. Aplink - kalnai.
Raportuoju Gorbačiovui, kad ten leistis negalima, o jis laikosi savo: skristi būtina! Po pusvalandžio vėl raportuoju, jog tirštas rūkas ir nusileisti neįmanoma. Matomumas - tie patys 100 metrų, penkiolika kartų mažesnis už minimaliai leistiną normą. Reikia leistis Sočyje. O jis vis vien atkakliai tvirtina: "Ne! Aš žinau - tu sugebėsi nutupdyti lėktuvą!"
Ką gi, teko paklusti... Pradėjau leistis. Lėktuve visi tarsi apmirė. Už iliuminatorių - balta balta kaip pieno bidonėlyje. Nusileidimo juostą išvydau likus vos trims sekundėms iki to momento, kai lėktuvo ratai paliečia žemę.
Vėliau Gorbačiovas suteikė man karinį generolo laipsnį, nors buvau civilinės aviacijos lakūnas.
