Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilnietę Eleną vidurnaktį prižadino didžiulis triukšmas kaimyniniame bute. Iš sklindančių šūksnių ir raudų buvo nesunku suprasti, jog namo grįžęs girtas vyras prakeiksmais ir kumščiais eilinį kartą auklėja žmoną...
Neapsikentusi Elena paskambino į policiją. Ir liko it musę kandusi, kai, pareigūnams atvykus nurodytu adresu, triukšmas tame bute bemat nutilo, o po kelių minučių galvą pro duris iškišusi šeimininkė, slėpdama užverktas akis, apsimetė nustebusi, ko pareigūnai čion atskubėję! Taip, girdi, ji su vyru "truputuką apsipykusi", bet iškart susitaikiusi. Pareigūnams nieko neliko, kaip suktis atgal...
Neblaivaus vyro ne pirmą kartą sumušta ir išgąsdinta Violeta šaltą gruodžio naktį viename teritoriniame sostinės policijos komisariate pasirodė vienmarškinė, avėdama kambarines šlepetes. Moters veidas buvo sutinęs, aplink akis formavosi kraujosruvos, iš prakirstos lūpos lašeliais sunkėsi kraujas... Moteris kūkčiodama pranešė, jog ją ką tik nuskriaudė sugyventinis. Ji esą vos spėjusi dingti iš namų - įtūžėlis galėjo net nužudyti! Moteris maldavo policininkų nedorėlį išvežti į areštinę ir vis kartojo: "Jau šį kartą tai tikrai nedovanosiu". Nukentėjėlė skundėsi stipriu galvos skausmu, bendru silpnumu, baiminosi, ar nuo smūgių nebuvo traumuotos smegenys, sulaužyti galvos kaulai...
Violetos gyvenimo draugas atsidūrė PK areštinėje, o komisariato tyrėjas pradėjo ikiteisminį tyrimą. Nukentėjėlė buvo apžiūrėta medikų ir išleista gydytis ambulatoriškai. Kitądien tyrėjas jai parašė siuntimą atlikti teismo medicininę ekspertizę. Ekspertas diagnozavo nežymų sveikatos sutrikdymą, tad tyrimą teko nutraukti (jis atliekamas tik tuo atveju, jei konstatuojamas rimtesnis sužalojimo laipsnis). Nukentėjusiajai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Violeta ryžtingai patvirtino taip ir padarysianti, tačiau netrukus persigalvojo. Girdi, nors sugyventinis ir "baisus pijokas bei mušeika", yra pagrindinis šeimos maitintojas; nors jos, Violetos, ir nekenčia, bet prieš vaikus rankos nekelia... Be to, butas - jo tėvų, tad Violetai reikėtų išsikraustyti. Bet kur?! Bala nematė, girdi, tuos teismus. Violeta neryžtingai prasitarė visus sunkumus bandysianti šalinti gražiuoju, savo jėgomis...
Vilniaus miesto šeštojo PK viršininkas Rimtautas Bleizgys "Akistatos" žurnalistei patvirtino, jog panašių skundų - kai skriaudžia sutuoktiniai ar sugyventiniai - komisariato budėtojai iš nukentėjusių moterų sulaukia kone kiekvieną dieną. Per pokalbius paaiškėja, jog moterys - ypač kantrios ir nuolaidžios. Kur esą matyta, jei vyras žmoną ar sugyventinę išsijuosęs muša, žemina, terorizuoja ar kitaip niekina keletą mėnesių, metus ar net dešimtmečius, o ši - tyli! Kenčia. Atleidžia... Pareigūnai stebisi neatsistebi išgirdę nukentėjėlių prisipažinimus, jog šios į policiją ryžosi kreiptis tik po septintą, vienuoliktą ar penkioliktą kartą pavartoto smurto! Kodėl tiek laiko tylėta ir kentėta?
- Kelias dienas pagulėjau... O, kaip jis mane slaugė, prižiūrėjo, kaip rūpinosi, - pareigūnai puikiai prisimena jaunos vilnietės pasiteisinimą. - Kompresus dėjo, valgyti nešė... Kai sustiprėjau, pasimylėjome ir pamiršome visus nesutarimus...
Panašiai atsako ir kitos nukentėjėlės. Keisčiausia turbūt tai, jog negailestingiems smurtautojams linkusios atleisti net ir žiauriausius agresijos priepuolius patyrusios dailiosios lyties atstovės! Antai viena vilnietė po vyro "glamonių" net atsidūrė ligoninėje, tačiau, įpusėjus ikiteisminiam tyrimui (ekspertas nustatė, kad nukentėjėlei padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas), varguolė visus parodymus pakeitė vyro naudai! Girdi, ji tuo metu su vyreliu buvo susipykusi, tai jį ir apkalbėjusi. Iš tikrųjų tąkart neva susižalojusi pati - lipusi kopėčiomis į namo palėpę ir nuo jų netyčia nuslydusi, tėškusis žemėn...
Štai ir surink neginčijamus įrodymus, kad nuskriaudė konkretus asmuo, artimas žmogus, jei kaltininkas neprisipažįsta, jei nėra liudytojų, jei smurtą neigia net nukentėjusioji!
Pasak Rimanto Bleizgio, kai kas klaidingai mano, jog smurtas ir prievarta karaliauja tik asocialiose šeimose. Taip, tokiose šeimose užregistruojama daugiausia panašių įvykių (jie sudaro apie du trečdalius tokio pobūdžio nusikaltimų). Tačiau netrūksta skundų ir iš pasiturinčių, inteligentiškų, išsilavinusių šeimų atstovių, kurioms, regis, nieko netrūksta: gyvena ištaiginguose namuose ar kotedžuose, važinėja naujais automobiliais, kaip ir jų skriaudėjai, užima aukštas pareigas... Tokiam luomui priklausančių nuskriaustųjų, pareigūno paskaičiavimu, yra maždaug trečdalis. O gal ir daugiau. Manoma, kad toli gražu ne visos, patyrusios artimų žmonių smurtą, išdrįsta apie tai viešai prabilti - pasiguodžia draugėms, giminaitėms ar bendradarbėms, galiausiai kreipiasi pagalbos į policiją ar visuomenines organizacijas. Kaip apgailestavo komisariato vadovas, tokios moterys dažniausiai tyli vien dėl to, jog mano, kad negražu viešinti šeimyninių problemų, nešti šiukšlių iš namų. Ypač jei vyras - įtakingas, visuomenei žinomas asmuo.
- Jei žmogus yra išsilavinęs, išprusęs, užima aukštas pareigas, dar nereiškia, kad jis moka ramiai spręsti iškilusias problemas, gali susivaldyti nepakėlęs balso ar kumščio, - svarstė Rimantas Bleizgys.
Mano meilus ir švelnus... žvėris
- Statistikos nevedame, tačiau moterų pareiškimų, kuriuose skundžiamasi dėl vyrų ar sugyventinių smurto, netrūksta, - "Akistatos" žurnalistę patikino ir Klaipėdos miesto trečiojo PK viršininkas Piotras Kolyška. - Bet dažniausiai dėl tokių įvykių tyrimo nepradedame. Mat paaiškėja, kad aukos sveikata sutrikdyta nežymiai. Tuomet patariame kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Ar tokiais pareigūnų patarimais nukentėjėlės pasinaudoja? Viršininkas tik liūdnai atsiduso. Girdi, po sumušimo praeina kelios dienos, pyktis atlėgsta ir smurtautojui dažniausiai atleidžiama... Iki naujo išpuolio... Kita vertus, kaip toliau svarstė pareigūnas, gal ir nereikėtų dėl to per daug stebėtis. Juk jei pradėsi vaikščioti po policiją ar teismus, pakvips skyrybomis. O šiais sunkiais laikais vienai moteriai išlaikyti keletą mažų vaikelių būtų nelengva...
P. Kolyška patvirtino, jog beveik visuomet smurto griebiasi neblaivūs asmenys.
Pareigūnas atkreipė dėmesį į tai, jog pasitaiko,kai moterys iš dalies pačios išprovokuoja tokius smurto protrūkiu pasibaigiančius konfliktus. Štai vyras iš darbo grįžta išgėręs. Žmona (ar sugyventinė) labai supyksta ir pradeda moralizuoti, bartis, girtuoklį vyrą "auklėti". Tokie moralai vyrams, be abejo, labai nepatinka, o jei dar smegenys kaip reikiant užpiltos - žiūrėk, ir sugniaužiamas kumštis... Komisariato viršininkas moterims davė vieną gerą patarimą: niekada nesivelti į ginčą su išgėrusiu vyru - jį už visas nuodėmes apibarti išsiblaiviusį, geriausiai kitą dieną, kai jis jau mąstys "sveika galva", suvoks, kad pasielgė nedorai.
O ar gali vyras savo moterį mušti... iš didelės meilės? Kaip sako rusai: "Jeigu muša, vadinasi, - myli..." Pareigūnas tik smagiai nusikvatojo. Vargu, girdi, ar tokiais atvejais liaudies tautosaką reikėtų taip tiesmukai priimti. Gal, girdi, pykčio priepuolis gali prasiveržti dėl per didelio, liguisto pavydo, sužinojus apie savo mylimąją labai nemalonių naujienų. Bet kad būtų mušama iš meilės?.. Tokį žmogų, pareigūno nuomone, reikėtų skubiai nukreipti pas psichologą ar psichiatrą.
Policininko vaidmuo - ir seniūnui
Kaime gyvenančios nuskriaustos moterys dažniausiai skuba ne į policijos nuovadą, o į seniūniją. Jos seniūnui ar kitoms seniūnijos darbuotojoms iškloja savo "amžinas bėdas" ir laukia skubios pagalbos.
Pasak Kėdainių rajono Truskavos seniūnijos socialinės darbuotojos Elenos Ragaišienės, smurtautojų aukos pagalbos kreipiasi ir po darbo, ir poilsio dienomis, ir naktį. Seniūnas ar seniūnijos atstovai viską meta ir skuba į "konflikto zoną".
- Tąsyk "gaisrą užgesiname", konfliktuojančias puses sutaikome, smurtautoją vyrą išgėdiname, - dėstė E. Ragaišienė. - Tačiau po kiek laiko, žiūrėk, ir vėl ta pati nukentėjėlė skundžiasi dėl tų pačių bėdų...
Socialinė darbuotoja nuogąstavo dėl to, jog pastaraisiais metais į kaimus iš miesto plaukte plaukia asocialai, pardavę ten turėtus butus, o už gautus pinigus kaimo vietovėse įsigiję varganas lūšneles bei pasilikę pinigėlių svaigalams. Tad kai prasideda "baliukai" - tik spėk važinėti ir aršuolius raminti, taikyti.
Pasak E. Ragaišienės, būtų pusė bėdos, jei šeimose girtautų tik vyrai. Tačiau vis daugėja šeimų, kuriose ne mažiau už vyrą "ima" ir moteriškė. Vienąkart, girdi, tokia pasiskundė vyro buvus kaip reikiant apstumdyta. Seniūnijos darbuotojų "delegacija" nuvyko į vietą ir smurtautoją rado... blaivut blaivutėlį. O jo žmoną - vos pastovinčią ant kojų. Vyras pasiaiškino: "Grįžau iš darbo, o ta - prisisprogusi. Pečius nepakurtas, valgyti neišvirta. Tai ir neišlaikiau..."
Socialinė darbuotoja patvirtino, jog seniūniją pasiekia informacija ir apie tvarkingose šeimose pasireiškiančius smurto proveržius. Tačiau nukentėjėlės iš tokių šeimų skųstis neskuba - įsiplieskiančius konfliktus bando "gesinti" savo jėgomis. Na, o jei niekas nesiskundžia, negali ir moralizuoti, auklėti. Juk pašalinių kišimasis į asmeninį gyvenimą sutuoktinių santykiams gali dar labiau pakenkti.
Smurtas - kiekvienoje šeimoje?
Jungtinių tautų Gyventojų fondo duomenimis, nėra šeimos, kurioje bent vieną kartą gyvenime vyras prieš žmoną nebūtų pavartojęs fizinio ar psichologinio smurto. Sistemingai smurtaujama kas penktoje šeimoje, o kai kuriose šalyse ši statistika dar liūdnesnė! Atkreiptas dėmesys ir į tai, jog policijoje užregistruoti statistiniai duomenys apie moterų patiriamą smurtą yra tik "pumpurėliai" - neatspindi tikrosios padėties!
Nors smurto prieš moterį problema labai aktuali, visuomenėje vyraujančios nuostatos keičiasi palyginti lėtai. Vis dar pasitaiko, kai pasmerkiamas ne smurtautojas, o jo auka. Nukentėjėlės, nesulaukusios pagalbos iš aplinkinių, pasijunta bejėgės ir beteisės. Į tokias moteris žiūrima abejingai. Dažniausia to priežastis - nenoras "kištis ne į savo reikalus". Mat jei moteris vyro buvo sumušta, išniekinta, pažeminta, dažnai prieinama prie išvados, jog dėl to kalta buvo ji pati - tokį vyro elgesį išprovokavo, to "prisiprašė".
Reikia padėti ir aukoms, ir smurtautojams
Lietuvoje yra ne vienas moterų krizių centras. Juose smurtą patyrusioms moterims suteikiamas laikinas prieglobstis, su jomis dirba psichologas, socialiniai darbuotojai. Teisininkai padeda skubiai išspręsti skyrybų, turto dalybų bei kitus teisinius klausimus.
Anot Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkės Aušros Vyšniauskienės, įstaigoje per metus apsilanko apie 400 likimo nelepintų moterų. Daugiausia - iš Kauno miesto ir rajono. Maždaug 70 procentų atvykusiųjų skundžiasi dėl smurto šeimoje. Beje, ne tik fizinio - ir psichologinio, net seksualinio!
Centro pirmininkė patvirtino, jog visos besikreipiančios moterys prisipažino vyrų smurtą kentusios ilgą laiką. Kodėl? Tai naiviai tikėjusios, jog vyro elgesys pasikeis; tai nemaniusios, kad policija gali kuo nors padėti; tai, priešingai, bijojusios, kad, keršydamas už "savo lizdo teršimą", vyras elgsis dar žiauriau; tai apskritai nežinojusios, kur kreiptis pagalbos. O juk Kaune veikiančio moterų krizių centro adresas - toks įsimintinas: Šančiai, Juozapavičiaus pr. 77!
O ar visos čia apsilankiusios moterys tą pagalbą priima, pasinaudoja teisininkų, psichologų, medikų patarimais?
- Ką tik atsisveikinau su viena jauna moterimi, - neslėpdama kartėlio atsiduso A. Vyšniauskienė. - Ji gyvena rajone, augina būrį mažų vaikelių. Padėtis toje šeimoje - tragiška: vyras su žmona elgiasi lyg sadistas. Šiandien ji turėjo atnešti papildomus dokumentus, kad būtų galima parašyti ieškininį pareiškimą teismui. Neatnešė. Nuleidusi akis prasitarė nusprendusi dar galvoti, ar verta skirtis. Jos perkalbėti nepavyko. O taip norėjosi vargšei moteriai padėti...
Tokių atvejų, deja, pasitaiko neretai. Pasak A. Vyšniauskienės, graudu klausyti, kai ne vienerius metus girtuoklio vyro mušta ir terorizuota moteris, net ir ilgai įkalbinėjama nekentėti, atsisako rašyti pareiškimą teismui dėl ištuokos. "Vyras jau trečia diena negeria," - pateikiamas "geležinis" argumentas... O po mėnesio, kito ta pati moteris atsiduria traumatologiniame ar net reanimacijos skyriuje...
A.Vyšniauskienė atkreipė dėmesį į tai, jog dauguma šeimose smurtą patiriančių moterų nežino, kur ieškoti pagalbos, kaip tuo momentu elgtis. Neturėdamos, kur su vaikais apsistoti, pasislėpti, sadistų aukos kantriai kenčia... O juk jau seniai priimtas ir veikia įstatymas, numatantis smurtautojo teisių apribojimą šeimoje - privalomą smurtautojo išsikėlimą iš buto nuo skriaudžiamos sutuoktinės (sugyventinės) kreipimosi į teismą dienos! Jei smurtautojas atsisako išsikelti geruoju, tai padaryti jį gali priversti antstolis! Atvykus į teismą su ištuokos pareiškimu, teisėjui reikia įteikti prašymą agresorių iškeldinti (aišku, reikia pateikti vyro smurtavimą patvirtinančius dokumentus, pavyzdžiui, policijos pažymas, seniūnijos charakteristikas, teismų nuosprendžius ir panašiai).
Psichologai tvirtina, jog visokeriopa pagalba reikalinga ne tik smurtą patyrusioms moterims, bet ir jų skriaudikams. Jei bus rūpinamasi tik nukentėjusiosiomis, o užmirštami smurtautojai, problemų nė kiek nesumažės. Specialistų tvirtinimu, būna akimirkų, kai net ir labiausiai užkietėję smurtautojai - moterų skriaudikai - suvokia pasielgę negerai, ima gailėtis, prašo atleidimo. Jei jie bus pasmerkiami, atstumiami, nesulauks kvalifikuotos specialisto konsultacijos, sunku tikėtis, jog kada nors pasikeis, atsisakys sadistinių polinkių...
