Gamtoje galioja dėsnis, jog išlieka tik stipriausi, o kartais ir išradingiausi. Viena žuvis, gelbėdamasi nuo ją medžiojančių plėšrūnių, pabėga nuo jų tiesiog išskrisdama į orą.
Žuvis skraiduolė (lot. Exocoetidae) dažniausiai pastebima bešokinėjanti iš vandens šiltuose okeanų vandenyse. Aptakios torpedos formos kūnas bei platūs krūtinės pelekai padeda šiai žuviai tarsi paukščiui išsilaikyti ore.
Manoma, kad žuvis skraiduolė itin ištobulino šiuos savo gebėjimus gelbėdamasi nuo ją medžiojančių plėšrūnų, tarp kurių tokios žuvys kaip skumbrės, tunai, kardžuvės, marlinai ir kitos didesnės žuvys. Pati žuvis skraiduolė minta įvairios kilmės maistu, taip pat ir planktonu. Šios žuvys užauga iki 45 cm ilgio. Spalvinė skraiduolių gama labai plati, gal dėl to jos ir atkreipia plėšrūnų dėmesį ir nuolat turi gelbėtis nuo pavojų skraidydamos.
Yra priskaičiuojama apie 40 rūšių žuvų skraiduolių, jų pagrindiniai skiriamieji bruožai yra platūs krūtinės pelekai, mažesnieji galiniai pelekai bei „įkirpta“ uodega. Šios žuvys dar vadinamos ketursparnėmis skraidančiomis žuvimis.
Skrydžiui žuvis skraiduolė ruošiasi dar po vandeniu, čia ji išvysto pakankamai didelį greitį (apie 60 km/h), tada pradeda irtis į vandens paviršių ir švytuodama uodega išnyra iš vandens ir iškyla į orą. Virš vandens žuvis skraiduolė sugeba iššokti apie 1,2 metro (tačiau yra žinoma, kad žuvims skraiduolėms kartais pavyksta iššokti iš vandens taip aukštai, jog jūreiviai jas randa ant laivo denio), o jos skrydžiai gali būti apie 200 metrų ilgio. Artėdama prie vandens paviršiaus žuvis vėl pradeda švytuoti savo uodega ir taip sugeba dar ilgėliau išsilaikyti ore. Ilgiausias užfiksuotas žuvies skraiduolės ore įveiktas atstumas buvo 1312 pėdos (399, 89 metrai).
