Giedrė POTELIŪNAITĖ
Keturiolikmetis ir septyniolikmetis laukia teismo, kuriame jiems bus paskelbtas nuosprendis už mirtinai suspardytą vyrą. Trylikmetis ir šešiolikmetis kaltinami sunkiu kūno sužalojimu ir plėšimu. Du šešiolikmečiai teisiami už reketą, vagystes iš automobilių, nelegalaus ginklo laikymą.
Tai tik kruopelė to, ką perskaitome spaudoje. Paauglių nusikalstamumas - didelė grėsmė visuomenei ir šalies ateičiai. Tik va yra tokių, kurie linkę apie tai neskelbti. O yra tokių kaip Kauno apskrities vaikų socializacijos centro direktorius Adolfas Skališius, kuris ne tik kalba, bet ir su baime pranašauja: jeigu situacija nesikeis - po 5 metų Lietuvoje klestės nesutramdomi vaikai, kurių padarytų nusikaltimų skaičius dar labiau išaugs.
Teisių pilna, pareigų - jokių
A. Skališius socializacijos centrui vadovauja jau 12 metų. Tiesa, į socializacijos centrą globos ir ugdymo namai perorganizuoti visai neseniai. "Situacija tragiškai pablogėjo per pastaruosius 5 metus. Anksčiau eiti į darbą buvo malonu. Dabar tai prisimenu tik kaip tolimą ir labai gerą sapną", - sakė direktorius, kurio vadovaujamoje įstaigoje gyvena apie 30 nusikalsti linkusių nepilnamečių nuo 12 iki 18 metų.
Puikiai savo teises žinantis dvylikametis pyplys gąsdina visus, bandančius jį tramdyti, kad pasiskųs Vaiko teisių tarnybai, o tada jau lauk nemalonumų. Tuo tarpu jaunieji socializacijos centro globotinai užpuldinėja praeivius, plėšia kioskus, siaubia parduotuves ir gąsdina ne tik svetimus, bet ir juos globojančios įstaigos darbuotojus.
Problemos su jais, anot direktoriaus, prasideda jau nuo ankstaus ryto. "Priversti juos eiti į mokyklą yra viena iš sudėtingiausių užduočių. Jie nenori daryti nieko, ką turi daryti. Vaikai žino savo teises, tačiau neturi jokių pareigų, todėl susitvarkyti su jais tampa nebeįmanoma, - apgailestauja direktorius. - Pasipila keiksmai ir gąsdinimai. O auklėtojos, bandydamos juos iki mokyklos nulydėti, ne tik yra apspjaudomos ir iškeikiamos paskutiniais žodžiais, bet ir susilaukia smūgių. Vedami į mokyklą ir pasprukę nuo auklėtojos, vaikai skuba į miestą, kur susitinka su kitais panašiais probleminiais paaugliais ir tada jau siautėja vogdami ir darydami ką nori. Jeigu pavyksta nuvesti juos į mokyklą - jie pabėga iš ten. Štai prieš keletą dienų vienas auklėtinis, atsidaręs stoglangį, pro jį išlindo ir iš trečio aukšto nušokęs ant gretimo stogelio pabėgo iš pamokų. Teritoriją bandėme apjuosti tvorą - vaikai jai sukarpė".
"Lazūnų gatvės vaikai", kaip juos vadina aplinkiniai Žaliakalnio gyventojai ir policija (su šio kuria mažieji nusikaltėliai susiduria kone kasdien), neturi baimės jausmo. Nežino, kas yra atsakomybė, tuo labiau - kas yra pareiga. Tačiau savo teises jie žino puikiai ir tuo sumaniai naudojasi. Paaugliai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn tik nuo 14 metų, o administracine tvarka juos bausti galima nuo šešiolikos. "Negali net stipriau jo už rankos suimti, nes jeigu, neduok Dieve, liks mėlynė - jis nuskuos į Vaiko teisių tarnybą ir tada jau iš darbo bus atleistas ne tik auklėtojas, bet ir aš, direktorius, - guodėsi A. Skališius. - Tačiau tie, kurie vaikams suteikia tik teises, o darbuotojams užkrauna tik pareigas, turėtų patys atvykti ir čia pagyventi. Juk sutramdyti isterijos apimto, viską laužančio ir daužančio vaiko beveik neįmanoma. Ir mes esame palikti visiškai vieni be jokios pagalbos ir turime tvarkytis kaip išmanome.
Ieško "savų"
Direktorius sako, kad pasiūlymai didinti tokių vaikų užimtumą tik kelia šypseną - jiems visiškai niekas neįdomu. Galbūt šiek tiek daugiau dėmesio susilaukia kompiuterių klasė, bet ir tai tik labai trumpai. O kai įdomu tik gatvė, sudominti ekskursija ar būreliais yra neįmanoma.
"Jau patekę čia, vaikai vardais klausia ir ieško vieni kitų. Jie pažįstami iš gatvės, todėl atėję čia ir radę bendraminčių, susimeta į grupeles, kurias valdyti be galo sunku, - pasakojo A. Skališius. - Teko lankytis kaimyninėje Lenkijoje panašioje įstaigoje. Ten vaikai išsiunčiami į tuos socializacijos centrus, kurie yra toliausiai nuo jų gyvenamosios vietos - taip siekiama išvengti vaikui nepalankios aplinkos ir draugų pakeitimo. Atsitinka net taip, kad vaikas atsiduria už 900 kilometrų nuo namų ir tada jam beveik neįmanoma sutikti pažįstamų ar draugų, su kuriais trainiojosi gatvėmis ar vykdė nusikaltimus". Direktorius apgailestavo, kad Lietuvoje, kurioje yra 6 tokie socializacijos centrai, o septintasis Panevėžyje dar tik kuriasi, tokią praktiką įgyvendinti beveik neįmanoma. Paskaičiuota, kad vien Kauno apskrityje yra apie 900 tokių nevaldomų vaikų. Kaune dar žadama atidaryti ir nusikalsti linkusių mergaičių socializacijos centrą "Saulutė", tačiau šie planai, stringa.
Iš policininko atėmė kepurę
"Didelė problema yra teisinė bazė. Vaikai žino, kad iki 14 metų yra nebaudžiami, todėl tuo naudojasi be jokių skrupulų. Jie nebijo ne tik mūsų ar savo tėvų, jiems ir policija kelia tik pašaipas. Jie atvirai tyčiojasi iš pedagogų, policijos pareigūnų - išvadina "gaidžiais", "mentais", apspardo, apspjaudo. Ir niekas jiems nieko padaryti negali. Anksčiau į savo įstaigą dažnai kviesdavome policiją, tačiau pamatėme, kad tai beviltiška. Jie atvažiuoja, stovi ir žiūti, kaip koks dvylikmetis siautėja. Kai aš neištvėręs prašau ką nors daryti, jie atsako, kad nieko negali daryti, ir toliau stovi", - pasakojo direktorius.
Prieš kurį laiką buvo nuspręsta samdyti apsaugos policiją, kad ši budėtų pamokų metu ir užtikrintų klasėje tvarką. Viskas baigėsi tuo, kad klasės auklėtojas turėjo iš vaikų paimti ir grąžinti policijos pareigūnui jo kepurę... Po šio įvykio policininkai susipakavę išvyko ir patarė socializacijos centro darbuotojams tvarkytis kaip išmano.
Grasina tėvui
Kai čia dar buvo globos ir ugdymo centras, į jį patekdavo vaikai netekę globos. Dabar į socializacijos centrą vaikus atveda net patys tėvai, kurie su jais nebesusitvarko. Kaip atskleidė direktorius, dažniausiai vaikus atvedantys tėvai yra tvarkingi, dirbantys ir šeimoje auginantys dar vieną ar kelias atžalas, kurios jokių problemų nekelia. "Motina atvedė sūnų, su kuriuo nei ji pati, nei tėvas nebesusitvarkė. Vaikas nenorėdavo eiti į mokyklą, visiškai nesilaikė drausmės ir tvarkos namuose. Kai kartą tėvas išsitraukė diržą - šis tiesiai šviesiai išrėžė: "Pabandyk mane paliesti - iškart einu į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, o tada jau tau bus labai didelių nemalonumų".
Anot direktoriaus, daugiausiai problemų ir kelia tie "mažieji", kuriems vos 12-14 metų. Vienas centralizacijos centro globotinis nieko nesibaimindamas vogė, plėšė, užpuldinėjo žmones. Kai jam sukako 14 metų, jis pradėjo versti jaunesnius už tokius nusikaltimus nebaudžiamus vaikus vogti ir "laimikį" atnešti jam... Gudruolis žino, kad nuo 14 metų už tokius darbelius jis būtų teisiamas ir greitai atsidurtų kolonijoje, tuo tarpu dabar jis nepasiekiamas - policija negali pritaikyti jam jokių sankcijų, mat jis nieko blogo nedaro ir iš tų vaikų nieko neatiminėja - jie patys jam suneša duoklę.
"Su 17-18 metų paaugliu jau galima normaliai pasišnekėti. Daugiausiai bėdų kelia vaikai nuo 12 metų. Su jais nei pašnekėsi, nei ką nors jiems pasakysi. Užėjus isterijos priepuoliui jie tampa visiškai nevaldomi - išsitraukę peilį grasina sužaloti auklėtojus ir susižaloti patys. Užsienyje yra tokie "nusiraminimo" kambariai, kuriuose 2-3 valandoms uždaromas vaikas nekelia grėsmės nei sau, nei aplinkiniams. Bet jeigu čia sugalvotumėm uždaryti vaiką kur nors kad ir pusvalandžiui - Vaiko teisių tarnyba suėstų mus gyvus", - sakė A. Skališius.
Pagal vaikus spėja mėnulio fazes
"Mes puikiai matome, kad kai kurie iš agresyvių vaikų turi rimtų psichikos negalavimų. Ne kartą bandėme juos rodyti medikams ir prašyti, kad juos guldytų gydyti, tačiau dažniausiai sulaukdavome neigiamo atsakymo. Kaune tokiems vaikams ligoninėje niekada nebūna vietų, Naujojoje Vilnioje - vos pora lovų, bet ir į jas vengiama psichikos negalavimų turinčius vaikus guldyti. Psichiatrai dažniausiai nustato, kad vaikas esą visiškai sveikas - tačiau mes su juo būname kiekvieną dieną ir akivaizdžiai matome, kad jis tikrai nėra sveikas. Geriausiu atveju skiria ambulatorinį gydymą ir išrašo vaistų. Bet kaip mums tuos vaistus sugirdyti? Taip ir žaidžiame - beriame į maistą, sutrupiname į sultis įmaišome, nes patys vaikai kategoriškai atsisako gerti vaistus, - pasakojo A. Skališius. - Mes su kolegomis pagal vaikų elgesį net galime pasakyti, kokia mėnulio fazė. Situacija ypač pablogėja per pilnatį - tada apie vaistų sugirdymą ar susitarimą gražiuoju gali pamiršti".
Dar prieš keletą metų daugiausiai problemų policijai kėlė 15-18 metų paaugliai. Dabar didžiausias galvos skausmas - 12-14 pypliai. Kaip tik vienas toks pokalbio su direktoriumi metu įkiša galvą į jo kabinetą ir be ceremonijų pareikalauja pinigų. Paprašytas uždaryti duris, direktorių pavadina necenzūriniu žodžiu ir pasiunčia toli toli. A. Skališius liūdnai šypteli ir pripažįsta, kad tokia jo ir kitų 20 auklėtojų, dirbančių socializacijos centre, kasdienybė. Ir tai dar nėra blogiausia tos kasdienybės dalis...
Tūkstantinės baudos
Vos ne kas dieną A. Skališiui kaip socializacijos centro direktoriui yra surašoma po keletą administracinės teisės pažeidimų protokolų ir skiriama nuobaudų. Šios nuobaudos - už jo auklėtinių "darbelius", tačiau juk policija nesurašys nuobaudos dvylikmečiui ar asocialiems jo tėvams. Nors negalima surašyti tokio akto ir direktoriui, tačiau daugiau nebėra kam... A. Skališius bent pasidžiaugia, kad dažniausiai teisėjai būna geranoriški ir supranta beviltišką padėtį, kurioje atsiduria direktorius, todėl nuobaudas panaikina, tačiau A. Skališius vis tiek yra kasdieninis Žaliakalnio policijos komisariato lankytojas. Jam tenka atsakyti už visas globotinių eibes. Centrui tenka atlyginti nuostolius kurie siekia 20-30 tūkstančių litų.
Ir tądien direktorius turėjo lydėti vieną iš auklėtinių į policiją apklausai, tačiau paprašė, kad globotinį palydėtų auklėtoja. Ši mielai sutiko, tik pasiguodė, kad be striukės gali sušalti, o striukę "sudirbo" jos auklėjami vaikai...
Žaidžiamas "futbolas"
"Iš esmės auklėtojai dirba visą parą. O per savaitę jie turėtų dirbti 24 valandas - 6 darbo dienas po 4 valandas. Bet čia yra utopija. Manoma, kad nuvestam į mokyklą ir paliktam iki 2-3 valandos po pietų vaikui priežiūros nereikia. Tačiau argi jis sėdi pamokose? Dažniausiai su visais lango rėmais ir stiklais pabėga ir lekia laukais. Ir nėra kam jų sužiūrėti", - guodėsi A. Skališius.
Anot direktoriaus, reiktų iš esmės keisti ir teisinę bazę - apriboti vaikų teises ir nors kiek jų suteikti pedagogams ir auklėtojams: "Vaikams turėtų būti skirstomi apribojimai - visiškai nevaldomi turėtų būti izoliuojami ilgesniam laikui, tie, kurie kelia mažiau rūpesčių - keletui valandų. Galbūt pasėdėję vieni jie apsiramintų ir susimąstytų?"
A. Skališius teigia, kad į socializacijos centrus patekę 14-15 metų vaikai, su kuriais jau niekas nesusitvarko, čia atsiduria per vėlai: "Vaikus į "rėmus" statyti reikia, kol dar su jais įmanoma susitvarkyti, o ne tada, kai jie tampa nevaldomi. Net tokioje Švedijoje vaiko teisių paisoma iki tam tikro lygio. Jeigu jis pradeda tomis teisėmis piktnaudžiauti, tada jau niekas "nesicackina", - sakė direktorius.
Centro direktorius, paklaustas ar iš tų vaikų galima padaryti dorus žmones, sako, kad tai yra įmanoma, tačiau to turi norėti patys vaikai. Jie turi pasitelkti valią ir stiprybę bei nepasiduoti draugų įtakai. "Su daugeliu vaikų būtų įmanoma susišnekėti, tačiau yra kokie 2-3, kurie įneša destrukciją ir kurių pėdomis ima sekti kiti, tada perauklėti juos tampa labai sunku. Juk vaikas blogas negimsta. Jį suformuoja aplinka - ne tik šeima, bet ir draugai iš gatvės".
A. Skališius apgailestavo, kad dabar žaidžiamas "futbolas" - visi stengiasi nusikratyti probleminių vaikų ir perduoti rūpestį kitiems, kad tik patiems kiltų kuo mažiau problemų. Tame "futbole" dalyvauja ir policija, ir Vaiko teisių tarnyba, ir "popierinius" projektus, kaip su tokiais vaikais tvarkytis, leidžianti valdžia.
"Šio mūsų centro tikslas - pakeisti vaiko įpročius. Kas 6 mėnesius turime parengti išsamią informaciją apie vaiko pokyčius. Į socializacijos centrą vaikas gali būti atsiųstas daugiausia 3 mėnesiams. Jeigu vaikai supranta savo klaidas ir padaro atitinkamas išvadas - jie paleidžiami anksčiau. Su vaiku, jo įstatyminiais globotinais yra pasirašoma trišalė sutartis. Vaikui yra išdėstoma visa informacija - kas galima, kas ne. Į pagalbą pasitelkiami socialiniai pedagogai, psichologai. Tačiau daug mūsų darbo nueina veltui... Dalis buvusių mūsų auklėtinių atvažiuoja mūsų aplankyti - jau sukūrę šeimas, susitvarkę gyvenimus. Jie stebisi, kaip viskas pasikeitė. Anksčiau gaudavo "per kuprą", bet žinodavo, už ką gauna, ir jiems net nekildavo mintis skųstis kažkam ir reikalauti kažkokių teisių. Dabar auklėtojai yra savo globojamų vaikų įkaitai", - sakė A. Skališius.
Direktorius taip pat nesupranta savo kolegų, kurie linkę tokias problemas nutylėti. A. Skališius sako, kad tik apie tai kalbant galima rasti sprendimus. "Veliučionių socializacijos centre globotiniai naktį iki sąmonės netekimo suspardė auklėtoją, bet apie tai kažkodėl mažai kas žino. O aš atvirai sakau - mūsų kasdienybė vagystės, grasinimai, švaistymaisi peiliu, plytgalių laidymai į auklėtojus. Nesuprantu, kam bus geriau, jeigu tai bus slepiama?" - retoriškai klausė A. Skališius.
Biurokratiniuose vingiuose užstrigę sprendimai
Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių skyriaus vedėja Janina Dabašinskienė sako žinanti problemas, kurios kamuoja tiek Lazūnų gatvės centrą, tiek kitas panašias įstaigas, tačiau sako, kad problemoms spręsti taikomos biurokratinės priemonės, o ne realūs darbai.
"Prieš keletą dienų man skambino policija ir pranešė apie Lapėse siautėjančius girtus vaikus. Siūlė man juos pasiimti, bet kurgi aš juos galiu padėti? Anksčiau prie Šv. Antano bažnyčios buvo tam skirta įstaiga, bet Europos Sąjungoje tokių įstaigų negalime turėti - vaiko teisių pažeidimas. Ten uždaryti vaikai kurį laiką pabūdavo izoliuoti ir gerai apgalvodavo savo elgesį. Galiu pasakyti, kad daugelis jų padarydavo išvadas ir ten nebegrįždavo", - pasakojo J. Dabašinskienė
Vedėja sakė, kad Vaiko teisių tarnyba irgi dažnai atsiduria tarp dviejų ugnių - jai dažnai priekaištaujama, kad nežiūri vaikų, o kai kas nors nutinka, kaip tik į tarnybą ir kreipiasi, prašoimtis priemonių. "Mes juk ne represinė įstaiga. Ir taip dažnai esame maišomi su žemėmis. Jeigu paėmei iš šeimos vaiką - priekaištauja, kad be reikalo, o jeigu palikai ir, neduok Dieve, kas nors nutiko - priekaištaujama, kodėl nieko nedarėme. Niekas nesupranta, kad priimti sprendimą, ar paimti vaiką iš šeimos, ar ne, tenka priimti akimirksniu. Esu iškviečiama vidury nakties. Nuvykstame su policiją į šeimą, o ten - armija girtų "zombių" ir susigūžę vaikiukai. Policija ragina stverti vaikus ir sprukti, nes "zombiai" grėsmingai nusiteikę ir galvoti nėra kada. O paskui po kiek laiko išsiblaiviusi motina susitvarko, pasidažo ir ateina vaiko pasiimti. Mes liekame kalti, kad tą vaiką paėmėme", - pasakojo J. Dabašinskienė.
Reikia vaiko sutikimo
Vaiko teisių tarnybos vedėja sako, kad vaiko kelias į tokias įstaigas kaip socializacijos centrai dažnai būna panašus. Iš šeimų paimti vaikai atsiduria globos namuose, iš ten, jeigu su jais nesusitvarkoma, perkeliami į socializacijos centrus. Tik va nuo šių metų sausio pirmos įsigaliojo įstatymas, kad vaikas turi sutikti būti uždaromas į tokią įstaigą... "Jūs patys pagalvokit, kuris vaikas sutiks? Šitie popieriniai įstatymai apsunkina darbą ir gyvenimą ir mums, ir patiems vaikams, bet mažai, kam tai rūpi", - sakė vedėja.
J. Dabašinskienė išgyvena ir dėl lėšų trūkumo. Jeigu kitų metų biudžete nebeužteks pinigų projektams ir organizacijoms, kurie dirba su nusikalsti linkusiais paaugliais, situacija dar labiau pablogės. "Projektai turi būti vykdomi ir su vaikais turi būti užsiemama. Štai prieš kurį laiką įgyvendinome vieną projektą, kai iš Kauno rajono surinkdavome vaikus ir vasaros metu nuveždavome juos į Garliavą, o ten buvo organizuojami įvairūs žygiai, būreliai. Rezultatai nustebino - iš 15 nusikalsti linkusių probleminių vaikų atkrito tiktai 2. Vadinasi, iš tų visų vadinamų "antrarūšiais" vaikų gali išeiti žmonės, tik tam reikia labai daug darbo ir pastangų. Štai ir Lazūnų gatvės centro, kuriame įkurdinami vaikai, kuriems reikia vidutinės priežiūros, vienam globotiniui per mėnesį skiriama 2500 litų, bet rezultatų kol kas nematyti. O kai mokami tokie pinigai, norisi, kad jie veltui nenueitų. Kiekvienas išgelbėtas gatvės vaikas - didelis laimėjimas valstybei", - įsitikinusi J. Dabašinskienė.
Atskirti nuo "draugelių"
Per pirmąjį pusmetį Kaune padaryta 216 nusikaltimų, o 29 iš jų padarė Lazūnų gatvės socializacijos centro globotiniai.
Žaliakalnio Policijos komisariato, kurio valdose ir įsikūręs socializacijos centras, Prevencijos poskyrio viršininkas Dainius Trumpelis sako, kad Lazūnų gatvės centro globotinių padarytų nusikaltimų tik daugėja. "Dalies jų mes net nesužinome, nes ne visi nukentėję kreipiasi į mus. Tik kai sulaikome vietoje, tada tikrai žinome, kieno tai darbas. Centro globotinai dažniausiai sulaikomi vagiantys iš parduotuvių. Jie dažnai atiminėja iš vaikų mobiliuosius telefonus, vagia iš mašinų, kioskelių, atiminėja iš moterų rankines. Tų "darbelių" visa "puokštė" ir jie tik dažnėja. Kone kas savaitę gauname iškvietimą dėl pabėgimų iš socializacijos centro. Turime ieškoti vaikų, kurie pabėga ir lekia į miestą susitikti su draugais bei vagiliauja. Vykstame ir tada, kai su vaikais nesusitvarkoma pačiame centre. Tačiau viskas mes tegalime su jais pasikalbėti. O kalbėdami tik gaištame laiką, nes mūsų kalbos jiems "vienodai šviečia". Apsisukę jie vėl elgiasi kai nori", - sakė D. Trumpelis.
Pareigūnas atskleidė, jog yra planų pradėti bausti vaikus nuo 12 metų, tačiau tada, anot viršininko, reiks imti statyti vaikų kalėjimus. "Toks sprendimas yra geras tik išimtinais atvejais. Socializacijos centre gyvenantys vaikai ne visi yra blogi. Problemas kelia keletas iš jų. Tinkamiausias sprendimas - tokius vaikus išskirstyti po kitus socializacijos centrus, kad jie būtų toliau nuo "draugelių", su kuriais susidėję ir kelia didžiausias problemas.
O kol kas viskas lieka kaip buvę. Ir visi kalbintieji kaip susitarę pranašauja - dar 5 metai, ir Lietuva primins užsistovėjusią pelkę, joje klestės nesuvaldomi ir nusikaltimus darantys vaikai.
