Vieneri prezidento metai
Nors ir keista, bet žmogus, pagal Konstituciją turėjęs vienyti tautą visus metus, tapo tuo žmogumi, dėl kurio tauta nuo sausio pradžios iki pat gruodžio pabaigos ir pykosi. Sausio mėnesį, po antrojo prezidento rinkimų turo, pasibaigusio aiškia Rolando Pakso persvara, didelė tautos dalis su tuo nesutiko ir visus metus kaišiojo pagalius į labai sunkiai riedantį prezidento vežimą. Politikos apžvalgininkai pastebėjo, kad nuo tos minutės, kai buvo paskelbti rinkimų rezultatai, prezidento institucijos prestižas smuktelėjo. Ne dėl to, kad išrinktas, kaip sako prezidento aplinka, ne elito atstovas (kodėl ne elito, jei R. Paksas buvo dukart meras ir dukart premjeras?), bet dėl to, kad išrinktas populistas, jau iki tol prisidirbęs. Neaiškus skandalas su pinigais, kurie buvo vežti iš Rusijos, kai R. Paksas dar buvo verslininkas, mokesčių nemokėjimas valstybei, kai R. Paksas buvo meras, nuolatinis bėgiojimas iš partijos į partiją, kurio kitaip kaip išdavyste nepavadinsi. O ir rinkimus laimėjo ne tiek R. Paksas, kiek Jurijaus Borisovo milijonai. Metų pabaigoje kilus skandalui J. Borisovas aiškiai pasakė, kad į R. Paksą investavo savo pinigus ir tikisi, kad tai gera investicija ir ji atsipirks.
Bet kuriam laikui užmirškime J. Borisovą ir visas rusų agentūras ir pažiūrėkime, ką R. Paksas padarė kaip prezidentas. Pagrindinis prezidento darbas - užsienio politikos formavimas. Lyg ir padaryti svarūs darbai - ratifikuota NATO, pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartys, - tačiau tai ne tiek R. Pakso, kiek V. Adamkaus ir ankstesnių Seimo bei Vyriausybės nuopelnas. Artimesnį kontaktą R. Paksas užmezgė nebent su kaimyninės Lenkijos prezidentu, o su kitais trukdė ir silpnas anglų kalbos mokėjimas. Laisvai bendrauti Briuselyje tai tikrai ne tas pat, kas vaidinti "kietą" Žemaitijoje, mėtant iš sraigtasparnio saldainius. Beje, kaip tik kaimuose ir miesteliuose prezidentas jaučiasi ne toks sukaustytas, atsipalaiduoja ir bando užsidirbti balus pasakodamas anekdotus apie Briuselio biurokratus ir kritikuodamas politinį šalies elitą.
O kaip tik tas nelankstus prezidento charakteris ir trukdė jam bendradarbiauti su Seimu bei Vyriausybe. Prezidentas bandė demonstruoti savo principingą poziciją, bet neieškojo kompromisų. R. Paksas vetavo kelis įstatymus, kelis grąžino Seimui pakartotinai svarstyti, bet nesant dialogo tarp prezidento ir Seimo, beveik visos prezidento pataisos buvo atmestos. Didelė kaltė čia tenka ir arogantiškiesiems prezidento patarėjams. Kurti komandą R. Paksui sekėsi labai sunkiai, nes buvo remtasi ne į kvalifikuotus specialistus, intelektualus, bet į nuolankiuosius ir ištikimuosius. R. Paksas pasikvietė tuos, kuriuos pažįsta nuo DOSAAF, aeroklubo ar Vilniaus mero laikų. O tie sugebėjo ne darbus dirbti, bet vaidinti prezidento kariauną ir juokinti žmones. Gintaras Šurkus, Alvydas Medalinskas, Dailis Alfonsas Barakauskas, Jurijus Borisovas ir kiti iš prezidento aplinkos, o ir pats prezidentas su šeima visus metus juokino tautą tapę "Dviračio šou" ir kitų humoristinių laidų herojais.
Skandalai visus metus taip ir sekė vienas kitą. Jau prieš inauguracijos iškilmes R. Paksas susipyko su A. Zuoku dėl lėktuvų skrydžių virš miesto. Per inauguraciją viešai pasirodė gruzinė su ypatingomis galiomis ir stebuklingu tualetiniu popieriumi Lena Lolišvili. Pasirodo, kad Lena buvo numačiusi ateitį ir A. Brazauskui, bet šis viešai apie tai nesigyrė, rankų Lenai nebučiavo ir išvengė skandalo. R. Paksas puolė viešai dėkoti savo geradarei, tad neteko ne tik kiek mąstančiųjų, Bažnyčios palankumo, bet dar ir buvo apmėtytas tualetiniu popieriumi.
Visi tie skandalai parodė, kad prezidentas per metus taip nieko ir neišmoko. Išaiškėjus R. Pakso įsipareigojimams J. Borisovui, prasidėjus Seimo komisijos darbui prezidentas vėl darė klaidą po klaidos. Drebančiomis rankomis atbėgo į televiziją ir perskaitė viską neigiantį tekstą, o po to išsikvietė kariuomenės vadą ir paprašė, jog armija nesikištų į kilusį skandalą. Kai kas po to tikrai ėmė galvoti, ar nesiruošia prezidentas perversmui. Ypač tai pakenkė Lietuvos įvaizdžiui užsienyje. Ir vėliau, visas kitas dienas, prezidentas tik viską neigdamas aklai gynėsi. Tad viso to pasekmė - apkalta. Įdomiausia, kad apie apkaltą prezidentui buvo kalbama dar rinkimų metu. Žurnalistų paklaustas, ar būtų įmanoma surengti apkaltos procesą R. Paksui, socdemų lyderis G. Kirkilas atsakė, kad balsų tokiam veiksmui turėtų užtekti. Tada buvo suabejota rinkimų finansavimu. Dabar abejonių žymiai daugiau. Ar pakaks balsų, kad R. Paksas būtų atstatydintas, paaiškės, ko gero, jau kitais metais.
