- Alio, drauguži, tai tu? Kaip gyveni, kaip laikaisi? Žinai, aš tau skambinu turėdamas tokį reikaliuką... Mes pasikvietėm draugų ir staiga paaiškėjo, kad namie trūksta druskos. Paskolinsi? Puiku. Beje, mums ir peilių trūksta. Vos nepamiršau - šakutes ir šaukštelius irgi mielai iš tavęs pasiskolinčiau. Žinai, paskolink visą stalo įrankių komplektą 24 asmenims. Tu neprieštarauji? Ačiū tau. O kiek tu turi namuose kėdžių? Tik šešiolika? Mažoka, ką gi, teks skolintis ir fotelius. Ir dar stalą. Žinai, dėl šios vakarienės aš turbūt išsikraustysiu iš proto. Naktimis nemiegu. Žmona primygtinai reikalauja, kad nors iš po žemių iškasčiau kilimą... Ką sakai? Tavo kilimas persiškas ir tau gaila jį skolinti? Betgi aš kaip niekas kitas žinau, kokios geros tu širdies, žinau, kad tikrai man pagelbėsi bėdoje ir paskolinsi tą kilimą dienelei kitai. Beje, dėl muzikos! Tu, berods, turi puikų muzikinį centrą? Taigi, drauguži, sveikinu tave artėjančių švenčių proga. Atleisk, kad tavęs nekviečiu, pats supranti, nėra vietos. Alio! Alio! Et, nutrūko ryšys! Nagi, žmonele, bėk ieškoti krovininio taksi!
- Žioplys! Kodėl gi tu jo nepaklausei, gal jis priimtų mūsų svečius savo namuose?
