Ne vaistai gydo labiausiai
Gydytojai ir ligoninių vadovai piktinasi priekabiais pacientais ar jų artimaisiais, kurie kartais pagrįstai, o kartais ir nepagrįstai kaltina medikus aplaidumu. Būna visaip. Mes - ir gydytojai, ir jų pacientai - esame tokie patys žmonės, išauklėti panašių istorinių aplinkybių. Ambulatorijose, klinikose, ligoninėse, kaip ir kitose šiuolaikės Lietuvos įstaigose, kartais susidaro keistos situacijos, galinčios greit pražudyti pasyvų ligonį. Ir visai ne dėl gydytojų neišmanymo, kaip galėtume spėti. Eilėse prie gydytojų kabinetų durų galima išgirsti visokių pasakojimų.
Štai vieną asmenį ištiko ūmus ligos priepuolis. Greitosios pagalbos automobilis jį atgabeno prie atitinkamo specialisto kabineto durų. O prie jų - didžiulė laukiančių pacientų eilė. Reikia registruotis. Registratorė pareiškia, kad eilė labai didelė ir gydytojas priimsiąs tik po savaitės! Žinoma, pacientas įsibrauna į kabinetą be eilės ir gydytojas suteikia jam būtiną pagalbą. Kiti laukiantieji piktai šaukia: "Toks stiprus, tvirtas, o lenda be eilės!" Niekam nesvarbu, kad tolesnis to ligonio gyvenimas galbūt priklausė nuo kelių minučių, ir jeigu jis būtų ramiai, kantriai bandęs išnarplioti formalų biurokratinį akligatvį, pagalbos nebebūtų prireikę apskritai... Kitas iš laukiančiųjų priduria: "Dar tarybiniais laikais mačiau, kaip vienas senukas, kuriam buvo užsilaikęs šlapimas, belaukdamas pagalbos ambulatorijos koridoriuje, staiga krito ant grindų ir mirė..." Taigi išlieka tik stiprieji, kurie ne tik prie lovio, bet ir pas gydytoją braunasi be eilės.
Liga, ligoninių palatos, ambulatorijų koridoriai - kantrybės išbandymas ne tik ligoniams, bet ir medicinos personalui. Slaugės, patalpų valytojos - tai moteriškės, dirbančios dėl pragyvenimo, o ne altruistinių paskatų vedinos. Joms tikrai nėra malonu tąsytis su nusilpusiais, suvaikėjusiais, apsiteršusiais ligoniais, taip pat ir su tokiais, kurie kelia dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsirandančią neapykantą. Joms ypač malonu įžeisti tokį ligonį, kuris įprastame gyvenime kėlė trupučiuką pavydo... Todėl ligoniams neretai tenka išgirsti valytojų, registratorių ir kitokio panašaus personalo piktų riaumojimų. Tokį personalą irzlumu pralenkia gal tik viešuosius tualetus prižiūrinčios bobelės - jos dirba patį nemaloniausią darbą. Šitaip išliejamas ne tik pasibjaurėjimas savo darbu, bet ir visokie šeimyniniai susierzinimai, atsinešami iš namų.
Deja, savo pykčius ir erzelį ant pacientų išlieja ne tik mažaraštės valytojos. Prieš kurį laiką Marijampolėje buvau labai šlykštaus įvykio liudininkas. Pakviesta į namus pas sunkiai sergančią ligonę (kuri po kelių dienų mirė), įžengusi gydytoja staiga grubiai užriaumojo, kad mirštančiosios marškiniai seniai bekeisti, apsigręžė ir triukšmingai išėjo. Dėl tariamos nešvaros ji tuokart tik gudravo. Tam padarui, nevertam gydytojo vardo, galbūt nepatiko ligonė, jos namai, šeima, o galbūti medikė jau atėjo kažko baisiausiai susierzinusi ir visa tai išliejo netikėčiausiu būdu. Jos nesusivaldyme išsiliejo noras parodyti panieką, gilią neapykantą netgi prie mirštančiosios lovos, drauge bandant kažkiek apsidrausti dėl gydytojo etikos sutrypimo - juk sumanius apskųsti tokios gydytojos poelgį, reikėtų pagarsinti apie "nešvarius marškinius". Bet net jeigu tie marškiniai ir būtų buvę patys purviniausi, gydytojui tai - joks pasiteisinimas paliekant net neapžiūrėtą ligonį. Tik tuo metu mirštančiosios artimiesiems ne kerštavimas rūpėjo... Netgi gerai, kad tokia "gydytoja" išsinešdino: dėmių ant ligonio marškinių ji nematytų tik pamaloninta solidžiais "arbatpinigiais". Antraip ji ligonį pasirengusi pasiųsti ne į ligoninę, bet iškart - į lavoninę... Beje, tuokart atėjo kitas gydytojas, o toji aikštingoji moteriškė, gydytoja tapusi, matyt, tik dėl to, kad sovietmečiu gydytojo amatas buvo laikomas labai pelningas, ir diplomą įsigijusi vien "pažinčių" ar "visuomeninės veiklos" dėka, vargu ar tik tą vieną kartą parodė nesuvaldomą, niekuo nevalomą ir neskalbiamą savo charakterį. Tokiems sutvėrimams, jeigu jie vėliau neįsitaiso pelningoje tarnyboje, kurioje nereikia nieko veikti, beliktų palinkėti pagaliau "užsišokti" ant savęs verto, panašaus paciento ir "užsidirbti" milijoninį ieškinį...
Aleksandras Jakubonis
Marijampolė
