Šeštadienį Vilniuje koncertavo pasaulyje garsėjanti kaip šiurpiausią istoriją (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_120382$z_163425) turinti sunkiosios muzikos grupė iš Norvegijos “Mayhem”. Satanizmu, savižudybe, žmogžudyste ir kanibalizmu paženklinta grupės praeitis praėjusiame dešimtmetyje ją pavertė kulto arba neapykantos objektu. Nelemtos reputacijos norvegai per savo pasirodymą garsinio terorizmo priemonėmis Vilniaus publiką nubloškė į devintąjį pragaro ratą, iš kurio juodojo metalo (black metal) gerbėjai neturėjo nei jėgų, nei noro vaduotis.
Besirengdami apokaliptiniam šėlsmui apie “Mayhem” kūrybą ir jos ribas išskirtiniame interviu “Omni laikui” papasakojo grupės steigėjas, bosine gitara grojantis Necrobutcheris ir gitaristas Blasphemeris. Šalia jų sėdėjęs, pasirodymui besikaupiantis vokalistas Maniacas apsiribojo pritariamu linkčiojimu ir iškalbingu akių vartymu. Ketvirtasis grupės narys Hellhammeris prieš prasidedant pokalbiui pasistengė apdairiai pranykti scenos užkulisiuose.
Kas yra “Mayhem”, jūsų pačių nuomone?
Necrobutcher: “Mayhem” yra brutalių žmonių grupė. Grojame mums patinkančią muziką, kuri yra agresyvi, kadangi tiek mums, tiek ir mūsų klausytojams reikia išlaisvinti savo natūraliai kylančią agresiją. Manau, kad geriau šią agresiją išlaisvinti šėlstant koncerte nei spardyti žmones gatvėse. O geriau todėl, kad nepateksi į kalėjimą. Kai kuriems žmonėms gyvenimą palengvina opera, kiti eina į “Mayhem” koncertą. Taigi mes esame pykčio vadybos kompanija.
Blasphemer: Man “Mayhem” yra būdas išreikšti save. Mūsų kuriama muzika yra filosofinis savęs įvertinimas ir apibūdinimas. Ši muzika yra mūsų asmenybių savastis ir mes nenorime, kad ji būtų panaši į kieno nors kito muziką. Joje daug neapykantos, bet taip pat ir liūdesio bei visų kitų gyvenimiškų dalykų.
Kokią įtaką dabartinei jūsų kūrybai turi grupės istorija?
Necrobutcher: Suprantu, kur suki - tuoj pat atsakysiu. Manau, kad kiekvienas savo gyvenime pažinojo bent vieną žmogų, kuris jau nebegyvena, tarkime, žuvo, nusižudė arba buvo nužudytas. Kiekvienas žino, ką reiškia prarasti artimą žmogų. Mes praradome savo gerus draugus. Tokia štai istorija ir mes to nenaudojame savireklamos tikslais siekdami didinti savo populiarumą.
Bet ar sutiktumėte, kad “Mayhem” istorija yra galinga reklama grupei?
Necrobutcher: Sakyčiau, kad mums ir taip netrūko dėmesio, o mūsų vardas visuomet buvo gerai žinomas, juk pirmieji Norvegijoje pradėjome groti tokią muziką beveik prieš dvidešimt metų. Atvirkščiai, visi tie tragiški įvykiai grupę nubloškė atgal. Kaskart mirčiai pasiglemžus kurį nors mūsų draugų būdavo labai sunku su tuo susitaikyti. Taip pat tam, kad tęstume muzikinę veiklą, reikėdavo rasti naują žmogų jo vietai užimti, o rasti tinkamą asmenybę visuomet nepaprasta. Jei viso to suknisto kvailo mėšlo mums nebūtų nutikę, kas žino, kokie dabar būtų “Mayhem”, galbūt daug stipresni. Taigi manau, kad tuomet tai buvo keletas žingsnių atgal grupės istorijoje.
Blasphemer: O aš nemanau, kad tai buvo judėjimas atgal - fuck off! Jei taip nutiko, vadinasi, taip turėjo būti. Tačiau tai jau praeitis, kuri niekada nepasikartos, o dabar turime judėti į priekį.
Mane užknisa, kad žmonės vis nepaliauja kapstytis praeityje, niekaip negali išsivaduoti iš jos gniaužtų ir nurimti. Negi visą gyvenimą piniginėje nešiosies savo pirmosios merginos nuotrauką? Dabar gyvename naujoje eroje ir ji nieko bendra neturi su mirtimis bei žudymais praeito dešimtmečio pradžioje.
Ką dabar veiktumėte, jei nebūtumėte muzikantais?
Blasphemer: Netgi nežinau, nes visuomet norėjau būti muzikantu, todėl tikrai sunku pasakyti.
Necrobutcher: Tikriausiai būčiau narkotikų prekeivis.
Vadinasi, jūsų požiūris į narkotikus nėra visiškai kritiškas?
Necrobutcher: Visos alkoholio, narkotikų rūšys ir kitos realybę pakeisti skirtos medžiagos juk buvo vartojamos tūkstančius metų. Ypač tuose vikingų kraštuose, iš kurių esame mes. Žmonės čia nuo seno gurkšnojo stiprius gėrimus užsikąsdami gamtos dovanotais grybukais ir kitokiais augalinės kilmės produktais. Bet, aišku, geriau apie tai nekalbėti, nes koks kieno suknistas reikalas, ką aš darau savo virtuvėje.
Blasphemer: Iš smalsumo kartais praktiškai pasidomiu jų poveikiu, tačiau narkotikai neturi jokios įtakos mano kūrybai.
O kaip tai galima žinoti?
Blasphemer: Na, gerai, sutinku, kad prigavai mane šiuo klausimu. Tačiau aš bent jau nesu apsinešęs, kai kuriu savo muziką. Muziką visuomet kuriu būdamas pakylėtos dvasinės būsenos, tačiau ją pasiekiu be narkotikų.
Meninė kūryba jau seniai tapo patogiausiu pasiteisinimu darant beprotiškiausius dalykus. Menininkai tyčiojasi iš visuomeninių elgesio normų, savo sumanymams naudoja gyvūnus, save žaloja fiziškai, iš žmogaus kūno kuria meninius objektus. Ir nepanašu, kad riba jau būtų pasiekta. Kokios jūsų kūrybos ribos?
Blasphemer: Kažkokios ribos, žinoma, yra. Jei kam nors kyla išsigimėliškas noras dėl meno save pjaustyti ir jei jam tai būtina, ką gi - tai jo reikalas. Galbūt ir aš taip daryčiau, jei tikrai manyčiau, kad tai reikalinga, bet nemanau, jog taip nutiks. Nemanau, kad asmeniškai aš dėl savo kūrybos imsiu kada nors žaloti save ar kitus.
Necrobutcher: Kiekvienas turi savo ribas. Kaip toli esu pasirengęs nueiti? Šiuo metu aš nematau jokių ribų, todėl sunku apie tai kalbėti.
Kaip nupasakotumėte tobulą “Mayhem” šou?
Blasphemer: Tai vyktų kokiame nors paplūdimyje, geriant šaltą alų, man begrojant gitara graži mergina savo lūpomis darytų įvairių mano kūno vietų masažą.
Bet juk toks scenarijus labiau tiktų kokio nors Eltono Johno pasirodymui, o ne “Mayhem” monstrams.
Blasphemer: Ne visai, juk merginų jis tai nesikviestų. O kalbant rimtai, tai, žinoma, mes kiekvieną savo šou stengiamės padaryti tobulą, kai mūsų muzika tampa šėtono alsavimu, padangėn kyla ugnies stulpai, o kokie trys tūkstančiai “Mayhem” logotipą ant kaktų išsipaišiusių lunatikų siautėja iki išprotėjimo.
Necrobutcher: Kitas neblogas scenarijus: koncertas turėtų būti gyvai transliuojamas internetu, todėl mums nereikėtų būti vienoje vietoje. Aš atsipalaidavęs gročiau savo namų poilsio kambaryje, Blasphemeris paplūdimyje. Maniacas dainuotų užsilipęs ant apsnigtos kalno viršūnės, o Hellhammeris tuo pačiu metu koncertuotų vaikų darželyje.
Pernai per “Mayhem” pasirodymą Bergene įvyko tai, ką vėliau pasaulio spauda pavadino “vienu keisčiausiu nutikimu roko istorijoje”, kai tu, Blasphemeri, nuo scenos metei nukirstą avies galvą ir vienam žiūrovui suskaldei kaukolę. Kaip baigėsi ši istorija ir ar įteikei, kaip žadėjai, šiam nelaimėliui nemokamą bilietą į kitą jūsų koncertą?
Blasphemer: Ne! Aišku, kad jokio bilieto mes jam nedavėm - eina jis peklon. Norėdamas patekti į mūsų šou turės mokėti, kaip ir bet kas kitas. Apie šį įvykį buvo pranešta policijai, vyko kažkoks tyrimas, bet vėliau jis savo pareiškimą atsiėmė ir tuo viskas baigėsi. Kiek žinau, dabar viskas su juo tvarkoj, jokių pasekmių dėl šio sužalojimo nebuvo, išskyrus tai, kad jam medikai turėjo nuskusti pusę plaukų. Ir nežinau, ar jis dar ateina į mūsų koncertus - man į tai nusispjauti.
Necrobutcheri, tu esi vienas iš grupės steigėjų ir patyrei nuožmiausias “Mayhem” istorijos akimirkas. 1991 m. kartu su kitais grupės nariais aptikai nusižudžiusį tuometinį vokalistą Deadą ir tą patį vakarą vėliau nužudytas gitaristas Euronymousas sutaisė iš jo smegenų makabrišką patiekalą. Ar teko jo ragauti?
Necrobutcher: Ne, tą patiekalą sutaisė Euronymousas, todėl tik jis galėtų atsakyti, koks buvo skonis, tačiau kadangi jis miręs, mes to niekada nesužinosime. Man nepatinka apie tai kalbėti. Žmonės, galvodami, kad viską žino, nuolatos manęs apie tai klausinėja ir daugybė paskalų bei išsigalvojimų apipynė tikruosius įvykius. Visas laikraščiuose rašytas mėšlas apie “Mayhem” galbūt nėra teisybė. Kas dabar gali pasakyti, kas teisybė, o kas - išsigalvojimai.
Blasphemer: O aš galiu pasakyti, kad jau laikas šį pokalbį baigti.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
