Atsitiktinai į rankas pakliuvo 2006 m. sausio 13 d. (penktadienio) "Akistatos" Nr. 3 (1319), kuriame atkreipiau dėmesį į gerbiamos korespondentės Ramutės Pečeliūnienės straipsnį "Šalia kelio karčema, ten gyveno šinkorka". Straipsnyje gvildenamos itin skaudžios ir opos ne tik minimuose Viršužiglio, Arlaviškių, bet ir aplinkiniuose kaimuose Kauno rajone bei visoje respublikoje "pilstuko" perpardavinėjimo ir nuo jo vartojimo mirštančių gyventojų problemos. Už tai gerbiamai korespondentei tariu nuoširdų ačiū.
Tačiau štai dėl ko norėčiau pasidalinti savo mintimis, nes dauguma straipsnyje minimų faktų apie amžinybėn jau iškeliavusius mūsų kaimų "pijokėlius" yra pateikti klaidingai.
Gimiau, augau ir gyvenu šiame straipsnyje minimame Viršužiglyje, todėl save laikai šio kaimo senbuve ir mirusius nuo "pilstuko" žmones asmeniškai pažinojau. Ir prie kaimo "muitinės" sutiktą Rolandą R., kuris kaip teigiama, už 2 litus suteikė korespondentei informaciją, puikiai pažįstu ir žinau jo paties gyvenimo būdą.
Mane asmeniškai įskaudino štai kas. Straipsnyje minimas melioracijos griovyje miręs Kazys V. (Kazimieras Vaškevičius) yra - amžiną atilsį Jam - mano brolis. Tik Jam (kaip rašoma) buvo ne 40, o 2005 m. rugpjūčio 10 d. būtų sukakę 55-eri metai. Taipogi nepaliko jis ir dviejų mažamečių vaikučių, nes Jo sūnui šiais metais sukaks jau 30 metų.
Pripažįstu, kad jis buvo smarkiai išgeriantis žmogus. Tačiau - ne vienintelis toks mūsų kaime. Ir visai nesvarbu, kad kaimui Jis buvo tik "pijokėlis", betgi mums Jis - artimas, mylimas ir brangus Žmogus.
Todėl nei man, nei mūsų Mamai, nei Jo sūnaus šeimai, perskaičius šį straipsnį, brolio, sūnaus ir Tėvo netekties skausmas tikrai nepalengvėjo. Atvirkščiai - dar pasunkėjo. Juk ir vėl išdraskytos širdies žaizdos. Ir dar skaudžiau, kad tai padaryta mums net nežinant.
Ir dar. Straipsnyje minimi broliai D. (Dirvanauskai) tikrai mirė ne prie kaimo parduotuvės, o visai kitomis aplinkybėmis. Ir Rimas J. (Jankauskas), miręs šių metų sausio pradžioje, gyveno visai ne Viršužiglio, o Arlaviškių kaime.
O "pilstuko" prekybos taškai Viršužiglio ir Arlaviškių kaimuose ir šiandien sėkmingai dirba ir klesti. Ir esu beveik tikra, kad ir toliau sėkmingai prekiaus "pilstuku" ir klestės. Tik gaila, kad laikui bėgant (neduok, Dieve) ne tik Viršužiglyje, Arlaviškėse, bet ir bet kuriame kitame Kauno rajono ar visos Lietuvos kaimuose, melioracijos grioviuose, šalikelės ar net savos sodybos kieme atrasime likimo nuskriaustus ir gyvenimo išvargintus, amžinybėn išėjusius "pijokėlius".
Ir skaudės širdis tik jų artimiesiems, nes, kaip šiame straipsnyje valdžios vyrų ir policijos pareigūnų yra teigiama, kad prieš "pilstuko" perpardavėjus jie yra bejėgiai.
Tai nejaugi tik įstatymai kalti?
Minimame straipsnyje nebuvo konkrečiai parašytos asmenų pavardės. Bet tokiuose mažuose kaimuose, kokie yra minimi straipsnyje, vietos gyventojai atpažins čia gimusių, augusių, gyvenusių ir vietos kapuose atgulusius amžinam poilsiui artimuosius ar kaimynus.
Regina STRAŠINSKIENĖ, Viršužiglis
