Remigijus RAINYS
8 kilometrai į pietvakarius nuo Šakių įsikūrę Sintautai pernai atšventė savo 440 metų jubiliejų. Miestelio įkūrėjais laikomi broliai Petras, Jurgis ir Grigas Suntautaičiai, kuriems 1561 metais, per Sūduvos kolonizaciją, buvo atmatuoti 3 valakai žemės. Brolių vardu pavadintas kaimas vėliau išaugo į miestelį, o Suntautaičius neseniai patvirtintame miestelio herbe simbolizuoja trys dobilo lapai, atskirti trimis upeliais, susiliejančiais į vieną Pentos upę. Tiesa, mokytojos lituanistės Marijos Puodžiukaitienės, nepakeičiamos mokyklos muziejaus vadovės ir šias vietoves išgarsinusio poeto Prano Vaičaičio atminimo puoselėtojos, mokiniai užrašė dar ir kitą miestelio vardo atsiradimo legendą. Pasak senų žmonių, kadaise šalia kryžkelės gyveno turtingas ūkininkas Taučas, į kurio sodybos vartus visuomet pasibelsdavo pro šalį keliaujantys pirkliai iš Rusijos. Ūkininkui mirus, pirkliai į vartus belsdavosi rusiškai šaukdami jo sūnų - "Syn Tauča". Taip miesteliui ir prigijo Sintautų vardas. Vis dėlto labiau tikėtinas pirmasis, inventorinėse knygose užrašytas brolių Suntautaičių variantas.
Žymiausias sintautiškis, be jokios abejonės, yra poetas Pranas Vaičaitis, gimęs 1876 metais Santakų kaime ir palaidotas miestelio kapinėse. P. Vaičaičio kūrybinis palikimas žadino patriotinius jausmus, skatino mylėti tėvynę ne tik vietinius, bet ir visos Lietuvos žmones, sovietiniais ir pirmaisiais Atgimimo metais traukusius į poeto memorialinę sodybą ir prie kapo būriais. Gaila, tačiau pastaraisiais metais atvyksta vis mažiau Prano Vaičaičio kūrybos gerbėjų, nors manoma, kad šių apylinkių oras dažname žmoguje pažadina snaudžiančias kūrybines galias.
Sintautus garsino ir kiti seniūnijos apylinkėse gimę žmonės: profesorius P. Augustaitis, Vasario 16-osios akto signataras S. Banaitis. muzikas V. K. Banaitis, kunigas Marijonas Rėklaitis, diplomatas P. Dailidė, verslininkai broliai Vailokaičiai, žymus kalbininkas Juozas Pikčilingis, matematikos vadovėlių autorius Antanas Kaunas ir daugelis kitų. Neseniai savo pirmąją knygą - eiliuotą apysaką "Raspad" ("Griūtis") - išleido bene vienintelis šiuose kraštuose gyvenantis ukrainietis Petras Pivovaras.
Jau seniai savo vardą sulietuvinęs Piotras Pivovaras gimė Ukrainoje, viename Charkovo srities kaimelyje, gausioje šeimoje. 1939 metais represavus senelį Piotro šeima iškriko kas kur, o jaunasis Pivovaras atsidūrė Kazachstane, kur drauge su tūkstančiais kitų sovietinių komjaunuolių bandė įsisavinti neaprėpiamus plėšinius. Vaikinas buvo ne tik puikus traktorininkas, bet ir šauniai grojo armonika, todėl netrukus tapo traktorininkų brigadininku, buvo išrinktas komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Komunistinio darbo spartuoliui, anot jo paties, netrūko "nei mergų, nei gerbėjų", tačiau išgirdęs draugo pasakojimą apie netoliese gyvenančius tremtinius lietuvius - brolį ir seserį, nusprendė susipažinti. Piotrui neišdildomą įspūdį padarė darbšti ir tvarkinga lietuvaitė Stefanija, dirbusi tarybiniame ūkyje sanitare, todėl nedvejodamas ją vedė nekreipdamas dėmesio į galimas pasekmes už vedybas su "klasinio priešo" atžala. Išklausęs visą žmonos ir jos brolio kančių istoriją, Piotras nepasivaržė parašyti pačiam maršalui Vorošilovui. Nors ir gerai žinojo, kuo rizikuoja, laiške pareiškė, kad jei tokie žmonės laikomi tremtyje iki gyvos galvos, tokiu pat tremtiniu pasiskelbia ir jis. Komunistinio darbo spartuolio tuometiniai saugumiečiai nelietė, o iš Vorošilovo Piotras gavo atsakymą, kad jo žmonos ir jos artimųjų byla persiųsta Pabaltijo karinės apygardos vadovybės žinion. Po kurio laiko Pivovarams ir Stefos broliui Pranui buvo leista grįžti į Lietuvą. Sintautuose nusipirkęs namą Piotras įsidarbino kolūkio dirbtuvėse suvirintoju, su žmona susilaukė dviejų dukrų, kurių viena - Jelena - šiuo metu gyvena Baltarusijoje, o kita - Aldona - Kaune.
P. Pivovaras daineles V. Vysockio stiliumi kūrė ir anksčiau, tačiau kartą, žmonos sugėdintas, sudraskė lapus su ne visai cenzūriniais tekstais. Sukurti poemą "Raspad" vyriškį paskatino kaimynystėje kilęs gaisras. Apie trečią valandą nakties užsidegė dviaukštis namas, o subėgę žmonės nieko nedarė - tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip ugnis naikina kaimynų turtą. Vyriškis sakė, jog tuomet jam tarsi kas trenkė į galvą ir jis sėdo prie rašomojo stalo. Pasakojimas apie Sovietų Sąjungos griūtį eiliavosi labai lengvai - žodžiai plaukė tarsi patys savaime, tad netrukus gana stora knyga, kurią labiau derėtų vadinti eiliuotu romanu, buvo baigta. 71 metų autoriui pasisekė - atsirado talkininkų, padėjusių knygos rankraštį surinkti kompiuteriu, o vėliau ir išleisti gana solidžiu tiražu. Bėda tik ta, kad marijampoliškiai leidėjai daugiau nei šimte žodžių įvėlė korektūros klaidų, todėl dabar P. Pivovaras ranka taiso kiekvieną savo kūrinio egzempliorių.
