Aurelija Žutautienė
"Akistatoje" išspausdinę straipsnį "Jei gaidys ant mėšlyno gieda - rytoj lis arba švies saulė" gavome nemažai skaitytojų laiškų. Žmonės pageidavo plačiau sužinoti apie sinoptikų darbą. Štai Andrių Šerkšną iš Marijampolės rajono labai domina, kuo remdamiesi sinoptikai sudarinėja orų prognozes; Lina Laukaitienė iš Anykščių norėtų sužinoti, ar Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba gauna informaciją iš kosmose skriejančių palydovų ir t. t. Į šiuos ir kitus klausimus, tikimės, rasite atsakymus perskaitę šį straipsnelį.
Nuo pat ankstyvo ryto Hidrometeorologijos tarnybos Meteorologinių prognozių skyriuje intensyviai dirba keturių sinoptikių komanda. Remdamosi anksčiau budėjusių kolegų surinkta informacija, moterys analizuoja, brauko, skaičiuoja... Viena sinoptikė sudarinėja oro prognozes ateinančiai nakčiai ir dienai, kitos dvi - vėlesnėms keturioms paroms, o ketvirtoji kolegė dirba prie sinoptinių žemėlapių. Nauji žemėlapiai skyrių pasiekia kas tris valandas ir per parą jų tenka iššifruoti keliasdešimt!
Lietuvoje orų prognozės skelbiamos nuo 1925 metų
Kaip pasakojo vyriausioji sinoptikė Juzefa Pečiūrienė, 1925 metų pabaigoje buvo įkurtas Kauno meteorologinis biuras - centrinė Lietuvos meteorologijos įstaiga. Pirmąsias oro prognozes sudarinėjo šio biuro vadovas Steponas Olšauskas. Jos buvo skelbiamos per Kauno radiją, "Lietuvos" dienraštyje ir kabinamos specialioje miesto vitrinoje. Jau tuo metu, sudarinėjant orų prognozes, buvo remiamasi ne prietarais, ne senolių išmintimi, o specialiais sinoptiniais žemėlapiais.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 20 meteorologinių stočių. Jos dirba ištisą parą - stebėjimai užrašomi kas tris valandas (tokia tvarka viso pasaulio meteorologinėse stotyse). Yra įrengtos specialios meteorologinės aikštelės, jose tam tikra tvarka sumontuoti įvairūs prietaisai - slėgio, temperatūros, drėgmės, debesuotumo, vėjo krypties matuokliai ir kt.
Stebėjimai užrašomi specialiaisiais meteorologiniais kodais. Koduotos telegramos iš visų Lietuvos stočių suplaukia į Vilnių, o iš čia atitinkamai apdorotos perduodamos į regioninį centrą (Švediją). Iš Švedijos telegramos siunčiamos į pasaulinius centrus, kurių yra trys: Maskvoje, Vašingtone ir Melburne.
Pagal gautą informaciją sudaromi sinoptiniai žemėlapiai. Jie apima mažesnes ar didesnes teritorijas.
Sinoptikas pagal slėgio duomenis ant sinoptinio žemėlapio braižo atitinkamas linijas (izobaras), jungiančias vienodo slėgio taškus. Taip nustatoma, kur praeina aukšto, o kur žemo slėgio sritys. Ten, kur nustatoma žemo slėgio sritis, yra ciklonas (atmosferos sūkurys). Jame, kaip žinia, oras juda prieš laikrodžio rodyklę. Ciklonui priešingas atmosferos sūkurys - anticiklonas. Anticiklono centre slėgis yra aukštas.
Su ciklonais daugiausia susiję ir atmosferiniai reiškiniai, tokie kaip lietūs, perkūnija, stiprus vėjas, sniegas ir t. t. Šifruodamas gautą informaciją sinoptikas aiškinasi, kur link ir kaip greitai ciklonas slinks, ir gali nuspėti, kokiose teritorijose kokių orų galima tikėtis.
Dar yra aerologijos stotys. Jų išlaikymas yra labai brangus, mat čia sumontuota speciali įranga, kuria į atmosferą paleidžiamas specialus aparatas (radiozondas), pakylantis net iki 33 kilometrų aukščio! Stotyje yra speciali aparatūra, kuri registruoja iš radiozondo perduodamus signalus. Pagal gautą informaciją sudaromos aerologinės diagramos, rodančios, koks oras yra aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose. Remiantis šia informacija vėl sudaromas specialus žemėlapis, iš kurio galima nustatyti, kur formuojasi ciklonas, kur - anticiklonas, bei sužinoti, į kurią pusę, kokiu greičiu vienoks ar kitoks oras atslinks.
Lietuvos hidrometeorologai naudojasi Lenkijoje veikiančios aerologinės stoties teikiama informacija, nes nors Lietuvoje, Kaune, tokia stotis ir yra, dėl lėšų trūkumo šiuo metu stebėjimų ji neatlieka.
Spėdami orus sinoptikai naudojasi ir specialių meteorologijos centrų pateikiama informacija, ir meteorologinių palydovų duomenimis. Palydovai yra dviejų rūšių: vieni atmosferinius reiškinius fiksuoja, apdoroja ir perduoda atitinkamiems meteorologiniams centrams, skriedami nuo vieno ašigalio iki kito (šie palydovai nutolę nuo Žemės maždaug 800 kilometrų), o kiti laikosi ties pusiauju (šie nuo Žemės gali nutolti iki 36 000 kilometrų!). Palydovų pateikiamų duomenų dėka galima tiksliau nuspėti tolimesnių parų orus.
