Daiva NORKIENĖ
"Moteris, kuri naudojasi "seksšopų" paslaugomis, yra kalė", - vienoje populiarioje TV laidoje pareiškė Nijolė Oželytė. Taip nepoetiškai mėginta išaukštinti šeimą ir meilę. Buvusios parlamentarės nuomone, gražūs jausmai tiesiog privalo užgimti ten, aukščiau bambos ir žemiau barzdos, ir jų nebuvimas ko gero prilygsta invalidumui.
Problema, tiktai atvirkščia, iš tiesų yra. Meilė - mielas, bet įnoringas jausmas: ji lanku apeina labiausiai socialiai izoliuotas grupes - invalidus bei kalinius...
Sertifikatas
Į Kalėjimų departamentą prie VRM atėjo laiškas iš vienos pataisos darbų kolonijos. Nuteistasis rašė: "Aš negaliu čia būti! Aplink klesti narkomanija, mane persekioja už principingumą, todėl perkelkit į Vilniaus griežtojo režimo koloniją. Arba - nusižudysiu!" Žurnalistė nežino, ar departamento vadovybė į tokio turinio ultimatumus taip greit sureaguoja visada, tačiau tąsyk nuteistojo noras buvo patenkintas. Mielaširdingumo priežastis labai netikėta - pagarba meilei! Mat laiško autorius iš tikrųjų norėjo žudytis ne dėl persekiojimo, o dėl... aistros kitam kaliniui. Kita "meilės istorija" prieš porą metų sukrėtė Panevėžio moterų koloniją: čia dėl draugės neištikimybės nusižudė jauna čigoniukė. Kolonijos administracija slėpė savižudybės priežastis, nes garsiai kalbėti apie klestinčius homoseksualius santykius atrodė nepadoru. Tiesą apie šį incidentą "Akistatai" atskleidė viena buvusi nuteistoji. "Šlykštu žiūrėti, kaip susiporavusios moterys slankioja pasieniais, kaip, nesišalindamos žvilgsnių, glamonėjasi, bučiuojasi, kaip naktimis patyliukais slenka į viena kitos lovas ir iškreiptai santykiauja. O administracija tai žino, bet nieko nedaro, jog išardytų tokias nuodėmingas "šeimas", - piktinosi tokių "dyvų" savo amžiuje neregėjusi pagyvenusi moteris. Tokių pavyzdžių galėtume išvardyti daug, bet iškreipta nuteistųjų meilė mūsų skaitytojams seniai ne paslaptis. Dėl tos "meilės" užsimerkia visų perauklėjimo įstaigų administracijos, todėl istorija, kurią čia papasakosime, net mums, žurnalistams, atrodo labai netikėta.
Vienas vilnietis vaikinas gavo "zonoje" sėdinčio draugo laišką: "Būk žmogus, nupirk sekso reikmenų parduotuvėje kokį nors moteriškės "pakaitalą" ir atvežk. To daryti su vyrais aš nenoriu ir negaliu"...
Supratingas vyrukas beregint sumetė, ką daryti - užėjo patarimo į Vilniuje, Sodų gatvėje, esantį "seksšopą". Čia nuo gausybės meilės žaisliukų apraibo akys: ir pripučiamos moters didumo lėlės su "visomis reikalingomis angomis", ir gražuolių biustai su karštai "meilei" pravertomis rausvomis burnytėmis, ir guminės "kaltų" ir "nekaltų" mergelių vaginos... Išrinko pirkėjas dalyką pagal kišenę - du šimtus litų kainuojančią vaginą. Išlėkė perduoti draugui siuntinį, tačiau kitą dieną jis vėl nedrąsiai mynė tos pačios parduotuvės slenkstį.
Parduotuvės savininkė ir direktorė Elena Meškauskienė "Akistatai" pasakojo:
- Jūs įsivaizduojate, kokių tas vaikinas turėjo problemų?! Iš jo pareikalavo, jeigu jau taip nori perduoti tą daiktą, pristatyti pirkimo dokumentus, kokybės sertifikatą ir dar kažkokią tai neaiškią pažymą. Lėkė vyrukas į AIDS centrą, į Sveikatos centrą, maldaudamas guminės vaginos "nekenksmingumą" įrodančių pažymų. Tenai visi tik gūžčiojo pečiais ir už akių ko gero šaipėsi iš šitokių "cirkų". Galiausiai visas sušilęs ir pervargęs vaikinas atsirado pas mus. Išrašėmė jam sąskaitą faktūrą, atšvietėme visus, kokius tik turėjome dokumentus. Jis lengviau atsidusęs išėjo, o kuo visa tai baigėsi, nežinau. Tikriausiai pirkinys "adresatą" pasiekė.
Didelė dalis keliolika metų kalėjimuose praleidusių nuteistųjų į laisvę išeina tapę impotentais. Kai kurie - pakitusios seksualinės orientacijos: mat iš nuteistuosius aptarnaujančių "gaidžių" kokybės sertifikatų niekas nereikalauja ir jiems kliūčių nedaro. Tačiau šio rašinio tema vis dėlto ne ta. - Meilė!
Simbiozė
O dabar paskaitykite, kas atsitinka, kai dėl ilgos socialinės izoliacijos praradę jausmus ir viltis žmonės sutinka vienas kitą. Tada tai, kas turėtų "užgimti širdyse" kaip visaapimantis gražus jausmas, tampa... simbioze. Šias istorijas mums papasakojo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkė Ginta Žemaitaitytė.
Virginija (vardas pakeistas) - labai sunki invalidė. Dėl raumenų atrofijos ji tegali pajudinti kelis vienos rankos pirštus, pasėdi tik pasodinta ir į ką nors atremta. Meilė, vakarų dviese romantika ar saulėlydžių palydos prie jūros jai - tolima tarsi iki žvaigždžių. Virginijai reikia nuolatinės priežiūros ir pagalbos, reikia žmogaus, kuris nuolatos būtų šalia, o pageidaujančių aukotis atsiranda ne taip jau greit.
Vieną dieną moteris vartė laikraštį su pažinčių skelbimais, akis užkliuvo už to, kuris žadėjo meilę, švelnumą ir dėmesį. Netrukus į vieną pataisos įstaigą jau skriejo Virginijos laiškelis, o neužilgo jos buto duris pravėrė ir "švelnusis, dėmesingasis" adresatas. "Vyrams nėra būdinga aukotis dėl moterų, ir beveik niekada sveiki neveda invalidžių", - išreiškė nuomonę G. Žemaitaitytė. Kalinys, kurį laiškais parsiviliojo Virginija, ieškojo ne seniai užmirštų jausmų, o stogo ir pragyvenimo šaltinio. Visa tai (butą ir pašalpą) turėjo neįgalioji. Keista, tačiau juos aplinkiniai laikė beveik idealia šeima: buvęs nuteistasis Virginiją tikrąja to žodžio prasme nešiojo ant rankų, prausė, skalbė ir virė. Tačiau po metų neįgaliajai teko ieškoti naujo draugo, nes prakutęs pagalbininkas ją paliko. Šio vietą netrukus užėmė kitas "jautrus ir dėmesingas" pažinties skelbimėlio autorius. Irgi iš "zonos".
Dėl savo socialinio uždarumo, o gal ir drovumo išsilavinusios neįgalios moterys neranda lygiaverčių partnerių. Viena Vilniaus universitetą baigusi cerebriniu paralyžiumi serganti dama į savo tėvų butą taipogi "atvedė" buvusį kalinį. Meilė, jeigu ji ir buvo, greit baigėsi, ir šeima išsiskyrė "dėl interesų nesutapimo". O tiksliau - moterį paliko jos kalinys. Po šio bičiulio atsirado kitas, tokios pačios kaip ir jo pirmtakas praeities. Neįgaliosios tėvai, iš pradžių kraupę dėl tokio dukros pasirinkimo, pamažu susitaikė su likimu: ir nusikaltėlis, ir neįgalioji pasirodė bestovį ant to paties "socialinio laiptelio" - abu, tam tikra prasme, "nekokybiški".
O štai kaip meilužių stokos klausimą išsprendė viena Gintos pažįstama iš vidurio Lietuvos. Prie invalidės vežimėlio prikaustyta mergina labai troško vaikų. Tačiau be partnerio gandras neatskrenda. Todėl vieną kovo aštuntosios vakarą neįgalioji pripirko vaišių ir pasikvietė "į svečius" mėgstantį išgerti vedusį kaimyną. Žmogelis nusitašė, ir pasimylėjo su savo vaišintoja. Nežinia, ar po tos atmintinos Moters dienos, ar panašių vizitų buvo ir daugiau, neįgalioji pasijuto nėščia. Tą pačią akimirką ji nutraukė santykius su savo gerbėju. "Man vyrų nereikia, o tiktai vaikų. Aš juo pasinaudojau", - didžiavosi savimi "gudruolė". Kadangi laukdamasi ji tapo labai pilna, kaime kalbėjo, jog turbūt gims dvynukai. Tėvas irgi paslapčia pergyveno dėl savo padarytos "klaidos" ir morališkai ruošėsi galimoms vestuvėms. Tačiau gimė tik vienas vaikelis, ir gimdyvė tėvą galutinai atstūmė. Ji netikėjo meile, ir nenorėjo saistytis su jokiu vyriškiu.
Kauno gatvėje nematyti baltų žirgų
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė tvirtino, jog neįgaliesiems rasti partnerį - rimta problema.
- Kartą apklausėme 150 vienišų neįgaliųjų, kas jiems trukdo sukurti šeimas. Dauguma respondentų atsakė, jog jų negalia, - teigė prezidentė. - Neįgalieji bijo skelbtis laikraščiuose, nes reikia nurodyti savo vardą bei adresą, o tai jiems - gėda. Nurodytų pašto dėžutės numerį, tačiau kaip nueis pasiimti laiškų - juk daugeliui sunku vaikščioti? Maždaug po mėnesio atidarysime savo interneto puslapį, jame bus ir pažinčių skyrelis. Gal taip žmonės įsidrąsins, susiras draugų.
Pasak R. Kavaliauskaitės, tik pas mus į invalidų sekso problemą žiūrima taip nerimtai. Tarsi neįgalūs žmonės išvis neturėtų tokių poreikių. O antai Švedijoje yra tokia socialinė paslauga: valstybė moka neįgaliuosius aptarnaujančioms prostitutėms, kurios priskiriamos socialinėms darbuotojoms.
"Seksšopo" direktorė E. Meškauskienė, puikiai žinanti neįgaliųjų "meilės" problemas (labai dažnai artimieji ateina saviškiams nupirkti specialių prekių), pasibaisėjusi, kad tokius kaip jos klientus N. Oželytė per televiziją išvadino keturkojais, kuiliais ir kalėmis.
- Jeigu mūsų pirkėjos yra kalės, tai kas tada aš? Kalių kalė?! - baisėjosi pirmosios Lietuvoje sekso reikmenų parduotuvės šeimininkė. - O, kad ji įsivaizduotų, kiek neįgaliųjų meilės žaisliukai išgelbėjo nuo depresijos, praskaidrino vienišas dienas. Pas mus apsipirkti gana dažnai ateina invalidų organizacijų nariai: kartais sau - kartais neįgaliam draugui ar draugei. Kartais tokiems žmonėms sunku rasti partnerių ar natūraliai pasimylėti.
Mūsų kalbintos neįgaliųjų sąjungos vadovės Rasa ir Ginta neneigė, jog kartaissunkesni invalidai esti labai užsidarę, kompleksuoti, jiems sunku rasti draugų. Tačiau pačioms sąjungos veikėjoms problemų dėl meilės nekyla.
- Septyniolikos metų būdama, susilaužiau stuburą: iškritau iš medžio skindama obuolius, - nelinksmą savo istoriją papasakojo G. Žemaitaitytė. - Netrukus patyriau visus neįgaliojo tykančius "malonumus": mane paliko vaikinas, pamiršo beveik visi kiti draugai. Pusę metų išgulėjau ligoninėje (užtat turėjau sočiai laiko pasiruošti abitūros egzaminams), paskui trejus metus man buvo draudžiama sėdėti. Tuo bėdos nesibaigė - susilaužiau koją. Eisenos defektų ištaisyti nebepavyko. Tačiau dėl to, kad "manęs nemyli" pergyvenau tik iki kokių dvidešimt trejų. Paskui apsidžiaugiau, jog atsisijojo netikri draugai, baigiau pedagoginį, lengvai gavau darbą mokykloje, dabar vadovauju sąjungos skyriui. Neturiu nei laiko, nei noro sukti sau galvą dėl meilės reikalų - galiu realizuoti save visuomeninėje veikloje. O dėl šeimos... Turiu gerą draugą, kuris irgi nenusimena, kad juda tiktai su invalido vežimėliu. Vienas kitą suprantame, atjaučiame, o meilė... Mums tikrai nereikia tų dirbtinių dalykų iš parduotuvės...
Rasa Kavaliauskaitė, kuriai dalinai paralyžiuota kairė kūno pusė, irgi neturi laiko nei verkti, nei liūdėti. Sąjungos prezidentę įtraukę nesibaigiantys organizacijos reikalai, ji spėjo pabaigti dvi aukštąsias.
- Meilė? Gal ir gerai būtų princas ant balto žirgo, tačiau Kauno gatve (čia Vilniuje įsikūrusi žmonių su negalia sąjunga) jie nejodinėja.
Kadaise prezidentei likimas taip pat nepašykštėjo liūdnų išgyvenimų: viena augino vaiką, patyrė ir meilės nesėkmių (kaip, beje, ir visi kiti). Šiuo metu turi švelnų ir atidų gyvenimo draugą.
