Kuo toliau, tuo aiškiau, kad pasaulyje tiktai dvi žmonių grupės: gydytojai ir ligoniai. O jeigu dar prisiminsim šlykščią anglų patarlę, kad sulaukęs keturiasdešimties žmogus arba daktaras, arba kvailys, abejonės išsisklaidys. Yra tik daktarai ir ligoniai. Tai yra kvailiai.
Tą žiemos pavakarę viskas ėjosi ne taip, kaip derėtų. Tik pravažiavęs sankryžą supratau, kad reikėjo pasukti į dešinę. Paskui negalėjau rasti vietos automobiliui. Paskui negalėjau rasti vietos sau pačiam: prie stiklo durų iš vidaus pusės stovėjo liokajus, nors durys buvo automatinės. Juk atėjau į gydymo įstaigą, o viskas atrodo kaip lošimo namuose. Tokie dalykai glumina.
Registratūroje pasirašiau, kad neprieštarausiu išgirsti išvadas, sutiksiu užmokėti ir dar su kažkuo sutiksiu, bet visa tai nustelbė paskutinis klausimas: nurodykite asmenį, kuriam būtų galima pranešti, jeigu… Ką tai reiškia, klausiu, kas čia gali atsitikti? Paskui atsiminiau, kad žmonės šį pastatą vadina Titaniku. Vadinasi, iš anksto pasirūpina tavo palaikais – turi pasakyti, kas atvyks jų pasiimti. Gerai, kad bent jau lavonmaišio nereikalauja atsinešti.
Rusai gailestingesni nei anglai. Jie, pavyzdžiui, susitelkę į žmonių santykius. Jeigu jau pas juos daktarai – tai visi. O jeigu kvailiai – irgi visi. Ir geriausiai gerus žmonių santykius nusako posakis „eiti į žvalgybą“. Šimtus kartų girdėjau juos tai sakant.
Sėdi du girti vyrai ir aiškina vienas kitam – aš su tavim į žvalgybą eičiau. Vadinasi, gerbia. Tiesiog aukščiausios klasės pasitikėjimas. O jeigu sako – neičiau su tavim į žvalgybą, vadinasi, esi šūdo vertas. Arba, pavyzdžiui, žiūri penkiolika tūkstančių rusų futbolą ir kai jiems koks nors žaidėjas patinka, šaukia: Miša, mes su tavim į žvalgybą eitume! Neįsivaizduoju, kaip gali penkiolika tūkstančių eiti į žvalgybą, bet vis tiek gražu. Arba, pavyzdžiui, dvi moterys susitinka apatinio trikotažo parduotuvėje ir sako viena kitai: su šitom kelnaitėm į žvalgybą eičiau, o kita sako – o štai su šia liemenėle nė už ką į žvalgybą neičiau.
Gydytojas, su kuriuo šnekučiavausi apie kaulus ir gyvenimą, buvo toks, kad su juo galėjau į žvalgybą eiti. Įpultų į kabinetą koks nors Apaštalų sosto atstovas ir tiesiai paklaustų: eini su juo į žvalgybą ar ne?! Nedvejodamas atsakyčiau – einu. Labai malonus gydytojas.
Mums ramiai šnekučiuojantis apie kaulus staiga suskamba jo telefonas. Atsiprašo ir kalbasi. Štai koks daugmaž klostosi pokalbis:
G (ydytojas): Taip, turiu pacientą.D (raugas): Mano sūnus pirštą nusipjovė!G: Na, taip, taip... rūpūs miltai! Kaip?D: Visiškai.G: Tai kur jis dabar?D: Kas?G: Sūnus.D: Važiuoja į miestą.G: Tegul važiuoja į traumatologinį. Ten visuomet vienas mūsiškių dirba.D: Gerai, paskambinsiu, pasakysiu, tegul važiuoja.G: O kaip nusipjovė? Nusikirto? Su kirviu?D: Ne, su pjūklu. Elektriniu.G: Ak, na, taip, taip, gerai, tegul važiuoja, prisiūs.
Pokalbis baigtas, gydytojas su švelnia kalte akyse žvilgteli į mane ir vėl tęsiame malonų pokalbį apie kaulus. Kalbamės apie osteochondrozę ir dar įvairius įdomius dalykus. Nepraėjo nė pora minučių, vėl suskamba telefonas. Pokalbis tęsiasi.
G: Taip.D: Tai jam į traumatologinį važiuot?G: Taip. Aš paskambinsiu, pasiteirausiu.D: Gerai. Žinai, pirštas juk ne juokai.G: Na, taip, taip. O pirštas kaip, nelabai sumaitotas?D: Koks pirštas?G: Na, pirštas, kurį nusipjovė.D: (Tyla) Tuojau perskambinsiu.
Po pauzės vėl kalbamės apie kaulus. Bet pokalbis jau tapo formalus. Abu nervingai žvilgčiojam į telefoną. Laukiam skambučio. Pagaliau.
D: Jie grįžta atgal.G: Kur atgal?D: Į sodą.G: Juk sakiau, tegul važiuoja į traumatologinį.D: Tai todėl ir grįžta.G: Nieko nesuprantu.D: Jie piršto nepaėmė.G: B… rūpūs miltai, kaip tai nepaėmė?D: Na, galvojo, kad nereikia.G: Kaip nereikia, tai ką gi tada prisiūs?D: Na, pagalvojo, kad ir be to prisiūs.G: Na, taip, taip. O ką galima prisiūti vietoj nupjauto piršto?D: Taigi jie grįžta, sakė, mėgins rasti, nors ten tamsu.G: Kur tamsu?D: Miške.G: Kokiam miške?D: Paprastam. Miške ir tiek.G: Pirštas miške?D: O kurgi daugiau, miške.G: Gerai, skambink, kai bus aišku.
Suprantu, kad apie kaulus mums pasišnekėti jau nebepavyks. Ir mano laikas baigėsi. Žiema, už lango jau standi tamsa su baltu sniego pamušalu. Eisiu pasitikti žvaigždžių. Sustojau prie durų atsisveikinti su gydytoju. Žiūri į mane pakreipęs galvą.
– Taip, taip, – sako, – bet kokį velnią jie tame miške tamsoje su pjūklu veikė.
– Na, ką, – sakau, – turbūt į žvalgybą ėjo.
Gydytojas linktelėjo galva labai lėtai ir labai užtikrintai. Pritaria.
Žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai.
