Vakar parduotuvėj mačiau tarakoną: jis ropojo žemyn baltų plytelių siena, rudas, ūsuotas ir neatšaukiamas kaip Viešpaties pirštas iš aukštybių. Pardavėjos į pastabą reagavo dvejopai (kadangi jų buvo dvi, viena vyresnė, kita visai dar mergaičiukė): jaunoji sukikeno, vyresnioji sudraudė ją, bet abi spoksojo į mane, tarsi nė neketindamos patikrinti, ar sakau tiesą.
Matyt, jos kasdien sutinka kretinų, kurie tokiais juokeliais kabina pardavėjas. Kai pastabą apie tarakoną pakartojo šalia stovėjęs rusų tautybės pilietis, vyresnioji su apmaudu veide pagaliau atsisuko, tačiau kenkėjas jau buvo pasislėpęs už metalu ir polietilenu blizgančio pakavimo aparato.
Vienas mano bičiulis su tarakonu ausyje bėgo naktį per miestą pas gydytoją. Budintis gydytojas buvo parūkęs žolės ir penkiolika minučių kvatojosi. Iš tiesų velniškai juokinga, kai pas jus vidurnaktį atbėga žmogus su tarakonu ausyje. Nors žmogui su tarakonu ausyje visai nejuokinga, kai gydytojas raitosi iš juoko ir sako, kad dabar tarakonas išdulkins tavo smegenis. Mano bičiulis nualpo, o kai atsipeikėjo, dar ilgai jautė apmaudą ir nesaugumo jausmą.
Prasimaniau šios istorijos tęsinį, faktas tik toks, kad mano bičiulis iš tiesų naktį bėgo su tarakonu pas gydytoją, ir šis vaizdinys – vienas iš šiurpiausių savęs gąsdinimo kolekcijoje. Visi turi tokių kolekcijų: vieni mato save iškrintančius pro 42 aukšto langą, kiti staiga atsiduria džiunglėse milžiniško smauglio glėbyje, regi iš klozeto išnyrančią kastracijos baimę avikirpių žirklių pavidalu, aš bėgu naktį per miestą su tarakonu ausyje.
Mumyse nuolat budi baimė patirti metamorfozę – pavirsti Kafkos vabalu su pūvančiais obuoliais nugaroje, ir tarakonai šią baimę nuolat pažadina, suintensyvina.
Kai gyvenau daugiaaukštyje su tiesiąja šiukšlių vamzdžio žarna, tarakonų, šių iš mezozojaus eros atkeliavusių mažyčių dinozaurų buvo apstu: ant upės kranto stovėjusio namo venomis ir arterijomis plūste plūdo ūsuoti, rudi ir, tiesą sakant, šlykštoki maldininkų ir termitų giminaičiai. Mes nuo jų skiriamės tiktai tuo, kad naminiai tarakonai gyvena būriais, o laukiniai po vieną. Mes, žmonės, kai buvome laukiniai, gyvenome bandomis, o dabar pratinamės po viena mirti užsidarę be galo brangiose betono urnose.
Tarakonų dėka žmogus gali suprasti, kad skylių jo kūne per daug: suvokiau tai Niujorke, bendrabutyje netoli Kolumbijos universiteto, kur tarakonų buvo daugiau nei narkomanų Centriniame parke. Ant stalo stovėjo pora galonų kalifornietiško vyno, šiek tiek kuklių užkandžių ir pamažu ant jo rinkosi vis daugiau rudųjų vienuolių, išlindusių iš savo celių atnašauti šlovinimo aukos. Naktį mudu su draugu gavome praleisti miegmaišiuose ant grindų, o aplinkui nesiliovė gyvenimas, tarsi būtume sumauti guliveriai, išmesti ant nykštukų salos kranto, ir buvo velniškai baisu užmigti, nes nežinojom, kaip ir kokie mes atsibusim, nes kur jau kur, o vabalų pasaulyje speleologijos mėgėjų niekad netrūksta.
Skylės mūsų kūne mus daro pažeidžiamus – tą suprato Odisėjas, savo vyrų ausis užlipinęs vašku ir išgelbėjęs juos nuo sirenų giesmių, tą suprato ir Jėzus, liepęs išsilupti akį, jei ta akis gundo, arba vienuoliai kamalduliai, užbetonuodami savo burnas tylos įžadais, ir jeigu mes visiškai neturėtume jokių skylių savo kūne, būtume amžini, nes tik pro tas skyles į mūsų vidų įsigauna mirtis, būtume šviesiosios Dievo mintys, – Kafka aiškino Maxui Brodui, kad žmonės yra Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys.
Vis dėlto veikiau tarakonai yra Dievo mintys, galvojau žiūrėdamas į baltas plyteles ant parduotuvės sienos, kuriomis ką tik ropojo senas pažįstamas parazitas, – bėda, kad žmonės patys turi minčių, ir net per daug, o mintys negali turėti minčių, tai jau būtų tautologija, kurios gamta nemėgsta, kaip ir tuštumos, arba, jeigu jau mes blogosios Dievo mintys, tai tebūnie tarakonai gerosios, nes turi šiame pasaulyje būti kas nors gero, ir kuo ilgiau žiūrėjau į baltas parduotuvės sienos plyteles, tuo aiškiau suvokiau, kad visiškai neaišku, kas yra kas, niekas nežino tikrųjų šio ir ano pasaulio proporcijų, niekas negali patvirtinti, paneigti ar įtikinti manęs, kad šis vyras, stovintis parduotuvėje ir spoksantis į baltų plytelių sieną, nėra vabalas, – jeigu žvelgia kas nors iš aukštai, – paprasčiausias tarakonas, netyčia užklydęs į Viešpaties ausį šį rytą.
