Žiūrėjau filmą apie pederastus. Atvažiavo Beatričė.
- Ką veiki? - paklausė ir nelaukdama atsakymo (ji visada taip elgiasi) nušokavo į balkoną parūkyt. Rūko ji daug, dvi tris cigaretes iš karto.
- Žiūriu filmą apie pyderus, - sakau dūmų kamuoliui balkone.
Beatričė gyvena su turtingu banditu, o susipažinom mudu ribinėje situacijoje, abu suvokę, kad žmogus tėra beprasmė aistra, kaip pasakytų Jeanas-Polis. Tiksliau - po vienu Vilniaus tiltu.
Buvo savaitgalis, ankstyvas rytas, stovėjau ir žiūrėjau į purviną Neries vandenį. Išgirdau už nugaros žingsnius.
- Ką čia veiki, - pasigirdo piktas moters balsas. Atsisukau - ilganosė rudaplaukė mėgina prisidegti cigaretę, bet rankos taip tirta, kad niekaip nepataiko.
- Žudausi šokdamas nuo tilto, - sakau piktai. - O tu man trukdai.
Juokingiausia, kad tai buvo tiesa. Prieš keletą minučių stovėjau viršuje, spoksojau į sūkuriuojančius tamsius vandenis ir rimtai svarsčiau, ar šokti persipjovus venas, ar bus gerai ir taip. Po pusvalandžio svarstymų pasijutau idiotas ir nulipau po tiltu. Nežinau kodėl.
- Geras, - pliaukštelėjo liežuviu mergina moters, t.y. žemu ir klaikiai maloniu, balsu. - Tiltas ten, - ir parodė pirštu į viršų.
- Nusileidau pažiūrėti, į ką nukrisiu, - sumurmėjau.
- Ir į ką?
- Dvokia.
Iš tiesų dvokė. Išmatom, šlapimu, kažkokiais dumblais ar konservais, jokių romantiškų dekoracijų.
Pasišnekėjom. Susipažinom. Paskui atsivėrėm vienas kitam. Pasirodo, ir ji turėjusi minčių apie savižudybę, bet nusileidusi po tiltu parūkyt. Matote, ant tilto rūkanti mergina nekaip atrodo. Iš karto palengvėjo - idioto vienatvė man negresia. Kita vertus, buvom jauni, ekspresyvūs, turtingi įspūdžių. Jeigu iki trisdešimties nė karto nemėginai ar bent jau rimtai negalvojai nusižudyti - tavo gyvenimas tėra žvakė nuo hemorojaus.
Paryčiais jos mylimasis grįžo neblaivus ir norėdamas tęsti pramogas, išvilko ją, dar miegančią, iš lovos, parklupdė virtuvėje, įkišo į burną pistoleto vamzdį ir grasino nušausiąs, pasakojo Beatričė čia ašarodama, čia rūkydama, čia keikdamasi paskutiniais žodžiais.
- Aš prileidau į kelnaites, įsivaizduoji, - piktinosi ji. - Aš jam kiaušus ištaškysiu!
- Ir aš prileisčiau, - guodžiau ją.
Nuo tada praėjo nemažai metų, jos banditas pamažu legalizavosi, subrendo, bet vis dėlto, būdamas geros nuotaikos, dar užvažiuoja Beatričei per snukį. Tada ji atlekia pas mane, įlenda į balkoną, rūko kaip paauglė ir grasinasi skirtis.
- Kodėl vyrai domisi pederastais? - pasigirsta iš balkono užverktas balsas. Nors ją šiandien mačiau tik keletą akimirkų, kai ėjo pro šalį, pastebėjau, kad vienas skruostas patinęs.
- Jaučiasi esą pranašesni. Arba pasitikrina - ar dar patys tokie nepasidarė.
- Ir ką gi, pasitikrinai? - sukikena Beatričė.
- Taip, požymių yra, bet, regis, dar nemirtina, - rodau ir aš dantis.
- O maniškis įsitaisė jauną meilužę, - sako Beatričė abejingu balsu, nors abejingumas „stanislavskiškas“, t.y. labai jau tikras, rėkte rėkiantis, kad jis abejingas abejingumas. - Visi jūs išsigimėliai, - konstatuoja išsitraukdama trečią cigaretę.
O paskui viskas vyksta kaip visada. Ji išvardija begales savo sunkaus gyvenimo aspektų, aš paklausiu jos, ar ji norėtų keisti savo dabartinį gyvenimą, pavyzdžiui, prabangius apartamentus, po langais stovintį nežinaukokiosklasėsirjuolabiaukainos BMW į gyvenimą su manim vieno kambario bute pusiau nudažytom grindim ir numirėlio spalvos sienom, abu suprantam, kad tai kokti pedagogika, bet beveik visuomet padeda. Ji į tai dažniausiai atsako tik jai būdingu, mįslinguoju „cha“ ir išvažiuoja tvarkyt savo begalinių turtingo vyro žmonos reikalų.
O aš lieku su savo niūriais prisiminimais ir kankinančia nuojauta, kad tiltas tarp mano intelekto ir emocijų vis ilgėja ir ilgėja. Tiltas, nuo kurio vieną dieną traukia nušokti. Arba man vidutinio amžiaus krizė ir norisi nimfetės. O juk tai baisiau už savižudybę.
