Poną Bernardą pastaruoju metu ėmė kankinti vienas iškrypimas. Bet jeigu jau prabilta tokia opia tema... Tiesą sakant, pono Bernardo egzistavimas yra abejotinas faktas, gali būti, kad tai paprasčiausiai šį tekstą rašančio tipo priedanga, kadangi iškrypimas, apie kurį bus kalbama, nėra visiškai paprastas, todėl jis ir nenori užsitraukti savo asmeniui tokios nešlovės.
Kita vertus, mes niekad nežinom, kur prasideda mūsų tikrasis „aš“ ir kur baigiasi prasimanytasis. Galiu prisiekti, netikras zuikis, gulintis maisto prekių skyriaus lentynoje nė velnio nenuvokia apie tikrą zuikį, nešantį kudašių apsnigtu mišku nuo pikto vilko arba medžiotojo. Ir atvirkščiai, žinoma. Ponas Bernardas gali net nenumanyti, kad egzistuoja kažkoks tipas, rašantis apie jį nešvankybes, o pastarasis tikriausiai nė negali įtarti, kad ponas Bernardas gali būti ne tik pramanytas, bet ir visiškai realus. Todėl binarinė opozicija „tikra–netikra“ mūsų gyvenime visuomet labiausiai abejotina visos hegelinės ir posthegelinės dialektikos sąraše.
Ponui Bernardui nuo seno patikdavo bažnyčios. Ir netgi daugiau nei patikdavo. Jis jautė joms potraukį. Ypač kai kurioms Vilniaus bažnyčioms. Jeigu nebijočiau visai vulgarizuoti pono Bernardo asmenybės, pasakyčiau, kad jis jautė joms tikrą geismą. Patį tikriausią – kai kraujas užverda, kai pirštai ima virpėti, akyse aptemsta, o žemė slysta iš po kojų. Bėda tiktai ta, kad bažnyčios kūnas per daug neaprėpiamas tokiems smulkiems jutimų organams kaip mūsų pirštai ir delnai. Todėl ponas Bernardas ėmėsi fotografijos.
Iš esmės nuotrauka, kurią nori išgriebti iš tave semiančios tikrovės, jau yra tavo galvoje. Tu fotoaparato padedamas tiktai materializuoji ją, išgrynini jos pavidalo kontūrus, tūrį, masę, logizuoji semantinius ryšius ir tai, kas anksčiau tavo vaizduotėje plūduriavo kaip gemalas, spūstelėjus mygtuką tampa kūnu ir krauju.
Taip galvojo vieną ankstų rudens rytmetį Bernardas, eidamas ratu aplink Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje ir ieškodamas tų vaizdinių, kurie jau yra jo galvoje. Bet paskui Bernardą ėmė kankinti įkyrus klausimas: o kaipgi su nuotraukomis, kurias daro aklieji? Arba net kelių mėnesių kūdikis gali netyčia spūstelt mygtuką ir atsitiktinai padaryti puikią nuotrauką. Net katė arba šuo. O juk mes niekad nesužinosim, ką mato šuo. Tiesą sakant, net žmogus negali tiksliai nupasakoti, ką jis mato. Nes tai, ką pasakoja apie vaizdą, tėra simboliai ir iš anksto parengti vaizdinių aprašymai, bet ne detalusis tikrovės planas.
Sena kaip pasaulis taisyklė: jeigu norite tenkinti savo geismus, neleiskite įsivešėti protui. Galbūt dėl to, jog leidosi į begalines analizes, gal dėl kitokių priežasčių, tačiau Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai ponas Bernardas visiškai prarado potraukį. Jam į galvą lindo netgi nepadorios mintys, kad dėl to kaltas bažnyčios pavadinimas: Petras ir Povilas, du vyrai... Arba kiti apaštalai, klajodavę su misija skelbti Gerąją Naujieną, ilgai nematydavę moterų, visai kaip jūrininkai ar kaip graikų kariai ilgame žygyje... Homoseksualai, žydai ir moterų teisės, – tai trys temos, kurių geriausia neliesti krašte, kuriame gyveno ponas Bernardas. Ir jeigu prisimenate istoriją apie lapę ir neprinokusias vynuoges, galėsite suprasti, kodėl ponas Bernardas, praeidamas pro Šv. Petro ir Povilo bažnyčia sumurma panosėje: ji man per riebi (nuo Šv. Jokūbo ir Pilypo apskritai laikydavosi atstu).
Panašiai buvo ir su daugeliu kitų miesto bažnyčių, pavyzdžiui, ponui Bernardui Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė per daug išblyškusi, Šv. Teresės – per daug jos geidžiančių, o konkurenciją Bernardą nervina, Šv. Onos tokios aštrios alkūnės, kad gali palikti ne tik mėlynių, bet ir žaizdelių, o dar iš nugaros prisigretinęs Šv. Pranciškus su Bernardinu... Sodoma ir Gomora, geriau jau Šv. Ignoto, nors ji baisi kaip prūsų karininko našlė su savo rudos spalvos apdarais; Visų Šventųjų (na, ji kažkokia basa, per daug basa), Šv. Kazimiero – apsišaukėlė, guvernantė su karalienės karūna...
Iš pavyzdžių matyti, kad ponas Bernardas turi nors ir keistą, bet vis dėlto savo asmeninį skonį.
Ilgainiui mėgstamiausia jo bažnyčia tapo Šv. Marijos Ramintojos ilgakaklė vienabokštė gražuolė, nors ir panaši į vienuolę paauglę, bet dėl to dar patrauklesnė, gundanti ir kone pribloškianti vos pradėjusiais formuotis moterystės požymiais. Vienu metu ponas Bernardas buvo įjunkęs ir į Šv. Kotrynos draugiją, su ja jis jausdavosi kaip pokylyje, kuriame laisvos manieros labiau vertinamos už puritonišką snobizmą, bet saiko ribos neperžengiamos, ir toks vaikščiojimas pakraščiu, ties pavojinga tabu pažeidimo riba ponui Bernardui kartais sukeldavo akinančią ekstazę. Tačiau po to, kai Šv. Kotryną nudažė ryškiom, vaikų kambarį, o gal beprotnamį primenančiom spalvom, ji tapo panaši į pigią dažytą kekšę, o Bernardo dėmesys jai akimirksniu išblėso. Ir kokiam kretinui gali į galvą šauti taip išteplioti bažnyčią?
Turbūt lenkų arba rusų sąmokslas, galvoja Bernardas, pasiima fotoaparatą ir eina Subačiaus gatve aukštyn, kur ant kalno gražuolė, pagyvenusi, apiblukusi, smuktelėjusiu biustu, bet vis dar gundanti ir geidžiama Šv. Marijos Žengimo į dangų bažnyčia, prisiglaudusi prie Misionierių vienuolyno.
Jeigu būtų pono Bernardo valia, jis niekad neleistų dažyti bažnyčių ir nepatartų dažytis moterims: tegul tikrasis laikas atsispindi jų veiduose, nes tai, kas tikra, visuomet jaudina labiau nei tai, kas butaforiška, dirbtina.
O kaipgi dialektika, – klausiu pono Bernardo, kuris akivaizdžiai praradęs realumo pojūtį ima manyti, kad jis pats tikras, tačiau nepastebi vienos juokingai akivaizdžios detalės, griaunančios jo samprotavimus apie jaudinantį tikrumą ir atgrasų netikrumą: jis savo mylimųjų bažnyčių nuotraukas myli labiau nei pačias bažnyčias, ką jau kalbėti apie jų paskirtį.
Ponas Bernardas papučia siauras lūpytes ir tyli žvelgdamas pro langą tolyn, kur matyti Šv. Jėzaus Širdis, apraizgyta spygliuota viela. Jos ponas Bernardas gailisi, bet negeidžia, nes jis vis dėlto nėra patologinis iškrypėlis. O su manim ponas Bernardas apskritai nebesikalba, nes įtarinėja mane pavydu: esą aš pats norėčiau būti kaip jis, apibrėžtas savo pomėgio, kurį vadinau iškrypimu, būti žmogumi, turinčiu aiškią gyvenimo formą ir gyvenančiu pasaulyje, o ne manančiu, kad viskas atvirkščiai: kad mūsų elgesys, veiksmai, jausmai materializuoja tik tai, kas jau seniai yra mūsų viduje, bet galutinio tikrovės plano ir tikslo mes niekad nesužinosim.
