Ji atnešė rankraštį iš leidyklos, su kuria tada buvau pasirašęs sutartį. Paėmiau pilką aplanką, padėkojau ir po keleto bendresnių frazių pokalbis pateko į mirties zoną, mudu ištiko tyla, kuri dvigubai nemaloni dėl to, kad nė vienas nedrįsta jos nutraukti dar vienu beprasmišku sakiniu. Nors ir jausdamas nereikalingą kaltę vis dėlto bandžiau uždaryti duris, tačiau ji staigiai stvėrė už rankenos ir paklausė:
– Galėčiau pasinaudoti jūsų vonios kambariu?
– Taip, be abejo, išeidama tik uždarykit duris, spyna pati užsišaus, – atsakiau ir grįžau prie rašomojo stalo. Buvau pasinėręs į vertimą, užstrigęs prie turkiškų valdininkų rangų ir haremo hierarchijos klasifikacijos, teko knaisiotis po žodynus, enciklopedijas, internetą. Tačiau vos spėjau atsisėsti prie stalo, už nugaros išgirdau žingsnius.
– Mes pažįstami, – pasakė moteris. – Jūs turbūt neprisimenate, bet prieš keletą metų gėrėte kavą su leidėju, o aš jums atnešiau jūsų knygos signalinį egzempliorių.
– Gali būti. Taip, ko gero, – atsakiau, nors kad ir kaip stengiausi įtempti atminties tinklus, joks prisiminimas į juos nepateko. – Matot, turiu darbo, reikia atiduoti vertimą iki mėnesio pabaigos, ir...
– Koks puikus vaizdas pro jūsų langus, – šuktelėjo moteris ir kol aš spoksojau į tą nuostabų vaizdą (vaizdas kaip vaizdas, nieko ten nuostabaus), ji jau buvo balkone.
– Galima, parūkysiu? – išgirdau klausimą.
Kadangi aš taip ir nesugebėjau pasakyti jokios padorios frazės, išskyrus neaiškų mykimą, ji užsirūkė ir pūsdama dūmus į kambarį svajingai ištarė:
– Kaip dabar būtų gerai puodelis kavos...
Norėjau pameluoti, kad negeriu kavos, bet ant stalo stovėjo nebaigtas gerti kavos puodukas. Ateina laikas, kai imi pastebėti, kad vis ilgiau vilkini baigti pradėtus darbus. Matyt, tai reiškia saulėlydžio pradžią. Ką gi, galima padaryti mažytę pertraukėlę, niekur tie turkai su savo haremais nedings, pamaniau. Ir be reikalo.
Užkaičiau kavos aparatą, mano neprašytoji viešnia atsisėdo virtuvėje prie stalo, iš mandagumo paklausiau, koks jos vardas. Ji pasakė, aš jį tuojau pat užmiršau. Paskui maišydama šaukšteliu cukrų, nekaltai žvilgtelėjo į stiklines virtuvės spintelės duris, už kurių styrojo pusiau nugertas konjako butelis ir konstatuojančiu balsu, lyg jos kas būtų klausęs, paskelbė:
– Na, šlakelis konjako tikrai būtų ne pro šalį.
Įpyliau jai konjako. Išgėrė, paprašė dar. Tada įsipyliau jau ir sau. Žodis po žodžio užsimezgė pokalbis. Paviršutiniškas, neįpareigojantis, atpalaiduojantis. Tokiais atvejais sakoma – nė pats nepastebėjau ir panašiai. Aš pastebėjau, kaip ji prasisegė ant krūtinės esančias sagutes ir iš elementarios kurjerės tapo dekoltuota dama, kaip pamažu atsistojo, priėjo prie manęs ir atsisėdo man ant kelių, kaip po akimirkos jos lūpos jau tvoskė karščiu ir konjaku tiesiog man į lūpas ir į tą smegenų dalį, kuri nė nemanė patarti išsisukinėti nuo bučinio, kaip dar po keleto akimirkų nusinešiau ją į miegamąjį ir mes atsidavėm žaidimams, kuriuos paprastai žaidžia vyrai ir moterys miegamuosiuose. Kokie žaidimai – nepadorios gašlybės, štai kaip tai vadinasi.
Rytojaus rytą šiek tiek maudė galvą ir pilvo presą, – ko gero, buvau senokai nesimylėjęs. Kai nubudau, jos šalia jau nebuvo, bet išgirdau triukšmą virtuvėje. Vyras, išgirdęs taip virtuvėje triukšmaujančią moterį, turi tik dvi išeitis: susitaikyti su svetimkūniu savo namuose arba viską mesti ir sprukti kur akys mato.
Nuo to laiko ji gyvena mano namuose, negana to, vadina save mano žmona ir turi pretenzijų į pusę mano gyvenimo. Baisiausia, kad kartais ji pasakoja man istoriją, kuria netikiu ir negaliu net juokais sutikti, kad tai nors kiek su tikrove susiję įvykiai.
Anot jos, t.y. būtybės, kuri vadina save mano žmona, prieš keletą metų į jos buto duris pasibeldęs vyras, paprašęs paskambinti, nes ką tik buvęs apiplėštas ir sumuštas. Ji jo pagailėjusi, įleidusi į namus, vėliau pamaitinusi, pagirdžiusi, netgi leidusi pernakvoti, esą buvusi gili naktis (šioje vietoje visada ironiškai rikteliu „cha!“ – kas gi gilią naktį įsileidžia į namus svetimą vyrą), ir štai, anot jos, jau keletą metų tas vyras neišeina iš jos namų ir – na, čia jau tikrai juokinga, – tas vyras esąs aš.
Išklausęs šios kvailos istorijos pabaigą, visada piktai nusispjaunu (numoju ranka, nusikeikiu, begėdiškai skėsteliu rankomis ir t.t.), paskui užsidarome kiekvienas savo kambaryje, gerai žinodami, kad štai toks lengvabūdiškas ar kilniaširdiškas durų atvėrimas pasauliui gali labai mėšlinai baigtis. Geriausia – niekam neatidarinėti. Tegul tave vadina namisėda, obskurantu, provincialu – sėdėk užsirakinęs. Nori ryšio su pasauliu – įsijunk televizorių, radiją, kompiuterį, užsisakyk picą, o geriausia – skaityk knygas. Jeigu tik kam nors atidarysi duris – būtinai kas nors ims į ką nors kėsintis ir pretenduoti: į tavo laisvę, į tavo asmeninę erdvę, į tavo prisiminimus, moralę, estetinį skonį, į tavo kūną, į tavo sielą, galiausiai net į tavo mirtį.
Štai ir šiandien iš ryto, kol pasakojau šią istoriją, jau buvo du prekeivos: vienas siūlė Dalai Lamos plaukų kuokštelį, o kitas – katę su dviem uodegom.
