Ėjau susitikti su draudimo agente. Prie antrosios laiptinės du baptistai spardė dėdę Žorą. Vienas, aukštas ir su skysta barzda, dudeno pusbalsiu:
– Suprask, kad esi nusidėjėlis, nėra nė vieno žmogaus be nuodėmės – visi nusidėjo prieš šventąjį Dievą!
Antras, mažas ir atlėpusiom ausim, kiekvieną sykį spirdamas plonai atsidusdavo:
– Atgailauk! Priimk Jėzų! Atgailauk! Jėzų!
O dėdė Žora žvelgė į stropiuosius baptistus iš apačios išpūtęs bizantiškas akis ir retkarčiais nevilties pilnu balsu šuktelėdavo:
– Tavarišči! Nichuja niepanimaju! Tavarišči!
Tiesą sakant, dėdei Žorai truputis atgailos nepakenks: šitiek metų gyvena Lietuvoj ir neišmoko lietuviškai. Prieš keletą metų Štutgarte buvau sutikęs žydų tautybės rusą iš Saratavo, senokai gyvenantį Taline. Skundėsi, esą jis mokytųsi estiškai, bet labai jau menkus pinigus valstybė moka norintiems lankyti estų kalbos kursus.
Valandėlę pažiūrėjau, kaip sekasi dėdei Žorai ir pagalvojau: gyvybę apsidrausti verta.
Nežinau, kiek laiko praėjo, bet nustvėriau save spoksantį į draudimo agentės krūtinę. Neseniai vienas garsus psichologas tvirtino, esą vyrai, jeigu į ką nors žiūri, negirdi, kas jiems sakoma. Taigi stoviu ir spoksau į krūtis. Ir nieko negirdžiu. O krūtys gražios.
Jeigu gyvenčiau JAV, jau sėdėčiau kalėjime už seksualinį priekabiavimą, o čia – nieko, penkiolika minučių spoksau ir nieko, nes Lietuvoj demokratija. Sako, visų mūsų pokalbių klausosi saugumas – ir nieko. Štai kodėl žmonės telefonais dažniausiai kalbasi tik apie seksą ir štai kodėl saugumiečiai vaikšto kiek išsiskėtę, nes sėdi ant savo papurtusių prostatų kaip ankstyvieji krikščionys ant kuolų.
Kita vertus, agentė taip pat sėdi, o aš stoviu. Čia tokios taisyklės. Juk aš klientas, tai aš turėčiau sėdėti ar gulėti, o ji turėtų tupinėti aplink mane, trinti aliejais ir gvazdikais. Pagarba klientui – dar viena melaginga kapitalizmo grimasa. Kapitalistas dėjo ant kliento.
Taigi žvelgiu į ją iš viršaus. Žiūrėti žmonėms į akis negaliu, nes esu drovus. Be to, jau seniai ištyriau, kad vienu metu negali žiūrėti žmogui į abi akis, o žiūrėti į vieną akį – nepadoru. Tarsi ketintum ją išlupti.
Mudu aptarinėjame draudimo rūšį, skaitinėjame „Vidutinių ir sunkių traumų“ lentelę. Labai patogi lentelė: nurodyti organai, jų traumos pobūdis ir procentai, kiek už tą organą ar traumą tau bus išmokėta. Kaulų lūžius iš karto atmetėm – abiems mums pasirodė nerimta už tokią traumą gauti 5 ar dešimt procentų draudimo sumos. Štai netekti galūnės – jau neblogai. Rankos netekimas aukščiau alkūnės sąnario: 75 procentai. Bet ranka – geras organas. Apskritai – galūnės geri organai. Liežuvis nelabai vykusi galūnė, užtat už jo trečdalio netekimą – tiktai 15 procentų draudimo sumos. Neverta prasidėti. Randu silpnaprotystę, už kurią gaučiau 70 procentų, ir ketinu imti, bet draudimo agentė neigiamai krato galvą: sunku įrodyti. Kodėl, klausiu. Kai pažvelgiu atsigręžęs į savo gyvenimą – šiurpas, beveik nieko, išskyrus įrodymus, ten ir nėra. Ir apskritai ne paslaptis, kad šiais laikais kas antras žmogus – silpnaprotis. Užtat tie, kurie moka pinigus – protingi, sako agentė, ir vėl panyram į sąrašą. Tiesą sakant, panyra jinai, o mano akys vėl krypsta į jos krūtis. Nesuprantu, kodėl taip malonu spoksoti į tas prakeiktas pieno liaukas. Ypač tuo metu, kai galvoji apie mirtį. Arba apie Siksto koplyčios lubas: nuo Juliaus II iki Benedicto XVI visi popiežiai apžiūrinėja krūtis, Mikelandželo Buonaročio nutapytas įtaigiai ir grėsmingai. Net medituoja į jas žiūrėdami ir rašo eiles. Nes krūtys – gražu.
Draudėja man sako, kad turėčiau pasirinkti mirties rūšį ir jeigu numirsiu pagal visus reikalavimus, mano vaikai gaus visą sumą. Jeigu numirsiu pažeidinėdamas sąlygas, išmoka bus dalinė, o gali ir apskritai neišmokėti. Visi bankininkai – vagys, sukčiai ir kiaulės, sakau jai, o į akis nežiūriu. Nes žiūriu ten. Kodėl, klausia jinai. Pažiūrėkit, sakau, jūs pateikiate man ligų sąrašą: infarktas, insultas, vėžys, aklumas ir t.t., ir tapatinate mane su šiomis ligomis, primenate man jas, švaistotės prieš nosį memento morėmis, netiesiogiai grasinate man jomis ir už tai norite nulupti iš manęs procentų sau. Tai nehumaniška. Ir vieną sykį tai atsisuks prieš jus pačius: jūsų pasąmonė nebeištvers, prasiverš pro cinizmo kaukę ir atsipeikėsite beprotnamyje. Koktus žmogus, už grašius supirkinėjantis mirtį su šypsena. Sukurkite istoriją apie Johną Smithą, kuriam atsitiko... na, kas nors, bet jo šeima gyveno ilgai ir laimingai, nes jis buvo apsidraudęs. Pasitelkite eufemizmus, metaforas ir metempsichozes. Neprovokuokit mano vaizduotės nutrauktų mano galūnių vaizdiniais. Netapatinkit manęs su mirties variantais. Aš nenoriu jų rinktis. Sugalvokit ką nors, po velnių, sugalvokit.
Namo grįžau prastai nusiteikęs. Draudėja davė laiko pagalvoti, reikia užpildyti anketą. Kad ir kaip tai juokingai skambėtų, vieną dieną vis tiek teks mirti. Kodėl gi neuždirbus vaikams truputį pinigų? Kad ir kaip šlykščiai tai skambėtų. Ar bandėte nusižudyti, ar vartojate narkotikus, ar kada nors sirgote krūtų ligomis, klausia anketa. Na, štai, iš naujo ima lašinti į mano gyvenimą nešvankybes.
O laiptinėje vakare vėl siautėja baptistai: neleidžia praeiti poniai Andželikai su dviem pilnais pirkinių krepšiais, siūlo į širdį priimti Jėzų Kristų. Šuntavimo ir aortos protezavimo atitikmenys. Riebūs procentai, nes tai kritinės ligos, artimos mirčiai. Vadinasi, ne mažiau kaip 75 procentai. Reiktų pagalvot.
Vis dėlto jeigu Atpirkėjas būtų moteris ir ypač didelėm, gražiom krūtim – tikinčių vyrų krikščionių būtų kur kas daugiau. Apytikriai po 150 metų taip ir bus.
