Nubudau ir supratau: esu dulkė su pretenzijom. Panašiai kaip sraigė su beisbolo lazda. Ir dar: to niekam negalima sakyti. Kad ir ką sakysi, bus tik dar viena pretenzija.
Be abejo, tai suprantu ne pirmą sykį. Praregėjimas mane ištinka apytikriai kartą per savaitę. Pasitaiko ir tris kartus. Ir kiekvieną sykį ši mintis sukrečia.
Pasiėmiau fotoaparatą, nuėjau į kapines. Ten irgi daugybė pretenzijų. Atsiminkite mane, šaukia antkapiai, aš gyvenau 1895–1943, 1911–1972, 1990–2001, tai pačios svarbiausios datos mano gyvenime, nes daugiau nieko neliko, tik akmuo ir skaičiai, jūs turit šias datas mokėti mintinai. Tie kapai, kuriuos pasiglemžė žolės nasrai, neatsilieka – mes mažesni net už žolę, mes tobulai atsisakėme puikybės, gerbk ir atsimink mus už tai, – šnabžda jie.
Išėjau iš kapinių ir tuojau pat užmiršau kažkieno svarbiausius gyvenimo faktus, ką jau kalbėt apie žolę.
Eidamas Senamiesčiu užsukau į pažįstamo dailininko dirbtuvę. Jis sėdėjo ant taburetės, niūriai žiūrėjo pro langą ir rūkė suktinę.
– Dirbi, – paklausiau.
– Visas menas šūdas, – atsakė dailininkas.
Pažiūrėjau į drobę, stovinčią ant stovo: iš tiesų ten buvo nupiešta didelė išmatų krūva, kurią, iškėlęs dešinę ranką, laimino kažkoks tipas su popiežiaus kepure. Palei sieną stovėjo daugybė paveikslų, ir visuose buvo ta pati šūdo krūva, kurią laimino tas pats tipas su popiežiaus kepure. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad paveikslai vis dėlto šiek tiek skiriasi – ekskrementus laiminantis tipas kiekviename paveiksle kaip kaukę keitė veidą: Michaelis Jacksonas, Hitleris, Rasputinas, Merilyn Monroe, George‘as Washingtonas, motina Teresė, princesė Diana, Jėzus Kristus, kokakolos butelis, Kalėdų Senelis, dailininko kaimynas idiotas Vladikas, dar kažkokie man nepažįstami snukiai.
– Panašūs, – pasakiau komplimentą, taip pat užsitraukdamas suktinę.
– Šūdas, – niūriai dėbtelėjęs į paveikslus, pasakė pažįstamas dailininkas.
– Jis irgi panašus, – pritariau. Iš tiesų išmatos atrodė kaip gyvos, tik be kvapo. Paskui man kažkas trenkė per smegenis ir pradėjau varyti nei šį, nei tą. Taip nors kartą gyvenime kiekvienam atsitinka. Žmogus kaip žmogus, o, žiūrėk, kad leptelės, kalba ir pats nesupranta, kas darosi. – Klausyk, tau neatrodo, kad mes labai pretenzingi?
– Kas – mes? – burbtelėjo jis.
– Na, aš, tu, žmonės apskritai. Ką nors padaro ir sako – kaip gerai padariau, nori dėmesio, pinigų, maisto, patogumų, mergų, dvasinio komforto ir dar visokio šlamšto. Jeigu kuris nors labai dvasingas, išsitraukia savo dvasingumą ir sako: apsivožti galima, koks aš dvasingas, aš pačiam Dalai Lamai šikną bučiavau! Jeigu kurį nors rodo per dėžę, tai jis būtinai pareiškia, kad yra žvaigždė, nors iš tikrųjų paprastas silpnaprotis, o ir snukis kaip dauno, bet jis kiekvieną dieną tvirtina, kad mus visus išgelbės. Nuo ko? Nuo paskutinių sveiko proto likučių. Ir visi kiti nuolat kartoja, – aš padariau, aš sukūriau, mes nuveikėme, jie išsikovojo, pasiekė, įrodė, tai yra labai gerai! Kas pasakė, kad gerai? Dažniausiai koks nors asilas, kuris irgi mano, kad tai, ką jis sako, yra labai gerai. Kopernikas sako, kad Žemė sukasi aplink Saulę, bažnyčia, kad atvirkščiai, o Montaigne‘s iš nevilties išranda asmeninę eseistiką, pilną skepticizmo; Darwinas žmogų išvadina beždžione, o Marxas tą beždžionę ima vadinti pasaulio valdovu, visiems pradeda važiuoti stogas, čia pasirodo Freudas ir sukuria psichoanalizę. Ir taip šis pagyrų siūlas tęsiasi per amžius, visi nuolat sako, kad tas ar tas yra gerai, o kiti sako, kad tas ir anas yra blogai, ir visi patenkinti, visi nori už tai būti atlyginti, trokšta paminklų, oro pagalvių, kondicionierių arba safario, kad kokiam nors begemotui pykštelėtų iš granatsvaidžio į subinę...
Dailininkas pažiūrėjo į mane, gaižiai susiraukė ir vėl pasakė, ką jau buvau girdėjęs šį rytą ne sykį:
– Šūdas.
Išgėrėm kavos, pokalbis nesimezgė, dar sutraukėm po suktinę ir aš atsisveikinau. Pas jį niekad negausi normalaus tabako, tik sukamas.
Prie Šv. Jėzaus Širdies bažnyčios nutariau pafotografuoti. Kai jaučiuosi esąs dulkė, visada traukia ką nors įamžinti. Paspragsiu, kai niekas nemato. Pasižiūriu kompiuteryje, kas iš to išėjo ir ištrinu. Paskui vėl einu ir spragsiu.
Maldos namai, apraizgyti spygliuota viela, traukia akį. O ypač šie – patekę į kalėjimą. Bažnyčia kalėjime – skamba pretenzingai. Tiesą sakant, Dievas juk taip pat... Na, turiu galvoje, kad bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. O kai išeini iš bažnyčios ir, pavyzdžiui, patrauki į naktinį klubą, ten irgi rūksta dūmai, bet nėra paveikslų ir jokio aido, paskui pasipila kokteiliai, narkotikai, kekšės ir jokio Dievo ten nebelieka, nusipjaut tau į visas amžinybes, viskas atrodo tik kvailos pretenzijos, ir viskas be galo laikina ir dėl visko kartu gerklėje. Dievo siųstuvas silpsta, jo veikimo diapazonas vis siaurėja ir menksta. Todėl bažnyčia jam – kalėjimas.
Keletą sykių nuspaudžiau fotoaparato mygtuką, nuotraukos skaitmeniniame ekranėlyje atrodė dar viena pretenzija. Taip dažniausiai ir atsitinka. Padarai ką nors, atrodo, labai svarbu ir gerai. Paskui pasižiūri – niekalas. Pervedi senutę per kelią, o ji, pasirodo, nusižudyt norėjo, prabangaus automobilio laukė, kad giminaičiams už laidotuves nereiktų mokėti. Arba padovanoji vaikų globos namams knygą, kurios pats nebeskaitysi, o jie su ta knyga globos namus sudegina, o su namais dar ir girtą sargą, daugiavaikės šeimynos tėvą.
Viršuje, virš sienos, medinėje dėžėje, panašioje į gandralizdį su stogeliu tupėjo saldofonas. Matėsi tik jo galva, pečiai ir vamzdis. Kai tik jis nusisuka, aš spragt ir nuspaudžiu. Kai atsisuka, apsimetu, kad apžiūrinėju aptrupėjusią sieną, kultūrinį sluoksnį tyrinėju. Paskui jis nebenusisuko, o ėmė spoksot į mane. Labai rimtas tipas. Kita vertus, atmetus visokias smulkmenas, jis juk saugo patį Dievą. Turi teisę būti rimtas. Jis nukreipė vamzdį į mane ir viauktelėjo:
– Ei tu, turistas rudom kelnėm, jeigu dar pamatysiu tave čia pliaukšint aparatu, sugrūsiu jį tau į šikną, supratai?
– Supratau, – atsakiau, ir nuėjau. Ir kažkodėl galvoje sukosi vienintelis vaizdas, nuotrauka, kurios niekada nenufotografuosiu, nes bijau Afrikos ir krokodilų: į didelę begemoto subinę iš granatasvaidžio iššautas lekia Eifelio bokštas, begemotas atsisukęs žiūri į atskrendančią plieno konstrukciją ir jo veidas visai ne begemotiškas, – kaip iš akies trauktas Andy Warholas.
