- Kažin ar šiose slyvose yra kirminų, - klausia manęs, stovinčio ties vaisių aruodais, gerokai pagyvenusi močiutė (jeigu būčiau prastesnės nuotaikos, vadinčiau ją sene) ir minčių bei vaizdinių interpretacijai linkusi sąmonė leidžiasi velniai žino kokiais egzistencinių klausimų šunkeliais.
Mirtį sukūrė Adomas ir Ieva, žinoma, ne be klastingojo Dievo žabangų. Anot Jameso Joyce‘o, Adomas ir prieš nuopuolį dulkindavo Ievą, tik nejausdavo malonumo. Vadinasi, mirtis - vienintelis kelias patirti malonumą. Reikėjo nuskinti pažinimo vaisių, kad pajustum kaifą. Ir kartu taptum mirtingas. Tokia malonumo kaina.
Žmonėms rūpi mirtis. Jie nuolat vieni kitų klausinėja: ar tu tiki mirtim. Kartais klausia ir manęs. Neseniai švedų televizijos žurnalistas klausė, kodėl mano kūrybai toks aktualus Dievas. Labai stebėjausi žurnalistu ir Švedijos švietimo sistema. Juk kiekvienam vaikui aišku, kad Dievas yra tas pardavėjas arba pirklys, su kuriuo mes deramės dėl svarbiausio mūsų būties pirkinio - dėl mirties. Su kitais - gydytojais, filosofais, politikais, žmonomis, uošvėmis ar policininkais dėl jos derėtis beprasmiška, nes jie visuomet parduoda surogatą. Ir tik vienintelis Dievas gali turėti tikrą prekę. Gali, bet mes nežinom, ar tikrai turi. Religija sako, kad vieniems (geriems) turi, kitiems (šikniams) - ne. Mes parduodam ir perkam - sielą keičiame į malonumus. Vieni parduodame sielą velniui, kiti - Dievui. Bet parduodame visi. Nors amžinybė, gyvenimas be galo - įtartinas malonumas.
Stoviu išsproginęs akis prie slyvų rezervuaro, šiuolaikinis Adomas, šalia manęs senė (per tą laiką, kol galvoje raitėsi kvailysčių gyvatynas, nuotaika subjuro), Ievos prototipas (ne, ji tikrai nėra patraukli, net pasitelkus Biblijos istorijas, - tai, kad Sara devyniasdešimties pagimdė sūnų, o šimtametis Abraomas padarė kietą - žydiškas, net kiek šiurkštokas humoras), abiem biologinis reprodukcinis ciklas jau pasibaigęs, trisdešimties keturiasdešimties metų amžiaus skirtumas nieko nereiškia, XXII amžiuje mes abu būsim gyvenę XXI amžiaus pradžioje, o XXIII amžiuje mudviejų gyvenimai apskritai bus kažkoks neaiškus istorinio triukšmo fonas.
Būna tokios baisios akimirkos gyvenime, kai staiga supranti esąs mirtingas. Reiktų šias akimirkas vadinti Adomo ir Ievos kompleksu. Ko gero, jie taip jautėsi, kai atsikando vaisiaus ir išlėkė iš Edeno. Tai gali būti bet kas: obuolys, slyva, eilutė knygoje, šešėlis už lango, pažįstamo, artimo žmogaus laidotuvės - staiga persmelkia amžinybės ledas tiesiojoje žarnoje ir visas tavo civilizuotumas akimirksniu ištirpsta. Suvoki, kad tai, ką vadini gyvenimu, meile, atsakomybe ir kt. įmantriomis apsaugos nuo beprotybės priemonėmis, gali būti sutraukta, „suminimaizinta“ iki tavo kūno, kuris tėra būsimoji puota visokiems parazitams, kai, anot tibetiečių, vidinė „mėsa“, raumenys ir sausgyslės, virsta žeme, vidinis „vanduo“, kraujas ir limfa, virsta vandeniu, kai palieka keturiasdešimt proto būsenų, o toliau...
Mums pasisekė, nes kūrėjas mūsų mechanizmuose įrengė savisaugos saugiklius ir jeigu per daug ilgai spoksome į mirties įvaizdį, iškilusį mums prieš akis, viduje kažkas trakšteli, pajuda, ima suktis ironijos, autoironijos, lengvo sarkazmo dantračiai, atsiranda distancija ar kas nors panašaus.
- Ne, - sakau močiutei, - šiose slyvose negali būti kirminų, jos plastmasinės.
Abu parodom vienas kitam šypsenų protezus ir patraukiame kas sau, prie kitų lentynų, kitų būties pavidalų - gyventi.
