Ona NARUŠEVIČIENĖ, Jeronimas STUČKA
Tai atsitiko Prancūzijoje, Bobinji mieste.
Laura net nebando ieškoti rakto. Ji žino, kad jų namo paradinių durų spyna seniai išplėšta. Abi rankos užimtos pirkiniais, tad ji stumteli pečiais ir durys atsidaro. Šalia jos tipena sūnelis Aronas, laikydamasis už savo krikštamotės Merlinos rankos. Visi trys atsiduria namo hole. Lauko durys užsiveria, o jie pakliūva į siaubingus spąstus. Hole, prie pašto dėžutės, moterys pamato ramiai tupintį didelį išsekusį šunį. Nors ir didelis, jis nepanašus nei į piktą, nei pavojingą. Panašiau, kad jis abejingas aplinkai, kaip ir šalia jo stovintis tylus vyras. Tikriausiai tai šuns savininkas arba žmogus, įpareigotas jį pavedžioti...
Kaip kruvina skudurinė lėlė
Laura su Merlina pasikeičia keliais žodžiais ir išsikviečia liftą. Kelios sekundės, ir jis atsidarys. Laikrodis rodo 19 valandų 30 minučių. Ši akimirka - tragedijos pradžia. Vaikas net pirštuko nepajudina, o šuo jau ant jo! Šuolis toks staigus ir žiaurus, kad vaiko rankutė išslysta iš krikštamotės rankos. Galingi žandikauliai apžioja vaiko galvutę, o prie šuns stovėjęs vyras dingsta. Mažasis Aronas tampa šuns žaislu. Suleidęs savo iltis, jis tiesiog siunta po holą. Vaizdas siaubingas. Paskui įsiutusį šunį nusdriekia kraujo pėdsakai.
Išgirdę moterų riksmą, atbėga du jauni vyrai. Tačiau kaip sutramdyti plėšrūną tuščiomis rankomis? Jie drąsiai bando įsiterpti, spardydami šunį kojomis. Deja, to nepakanka, kad jis paleistų savo auką. Tada kaimyniniame name gyvenantis vyras nubėga peilio. Po dviejų minučių jis jau vėl hole ir taip įnirtingai smaigsto gyvūno nugarą peiliu, kad šis nulūžta. Toks įspūdis, kad šuo nejautrus skausmui, nes jis su kruvinu Aronu, kaip su skudurine lėle, siaučia po holą. Kaimynas nubėga ieškoti kito peilio, o vargšė motina bejėgė stebi sūnelio agoniją.
Ne pirmas kartas, kada šuo užpuola vaiką, tačiau tokiu atveju dažniausiai būna priežastis, paaiškinanti gyvūno elgesį: vaikas paliktas be priežiūros, neteisingai šuns suprastas gestas bežaidžiant ir t.t. Šis atvejis skirtingas. Aronas buvo ne vienas ir kuo ramiausias. Tad kodėl jis šoko ant berniuko? Kodėl jis toks žiaurus, kad puolė niekuo dėtą mažą vaiką? Gal tai ne eilinis šuo, o mutantas?
Žudyti dresuotas šuo
Atsakymas į šį klausimą tikrai bauginantis. Šis šuo - ne sarginis, o "užprogramuotas" žudyti. Be abejo, jis yra iš tų šunų, kurie veisiami pogrindinėse šunidėse - Prancūzijoje ar kitur - kur patelės be jokio poilsio, iki pat jų mirties, verčiamos daugintis. Jų atsivesti šuniukai auga siaubingose sąlygose: blogai šeriami, mušami, dieną naktį laikomi tamsoje. Po to kai kurie iš jų patenka į dresuotojų rankas. Pastarieji per kelias savaites juos paverčia tikrais plėšrūnais, o paskui perparduoda su dideliu pelnu. Juos nuperka abejingos reputacijos saugumo agentai. Iš tikrųjų, tokie agentai neturi teisės turėti ginklą ir juo naudotis. Deja, nei vieno nešokiruoja tai, kad jie turi žudyti dresuotą šunį. Toks šuo daugelyje šalių ir miestų pakeičia revolverį. Iš tikrųjų, tai būna šuo mutantas. Žudikas.
Daugybė dūrių į nugarą
Tai toks šuo traiško vargšą vaiką savo iltimis. Vyrukas su nauju peiliu vėl įbėga į holą ir, nieko nelaukęs, visa jėga puola badyti gyvūno nugarą. Šuo, tarytum geležinis, ir toliau lyg žaidžia su mažojo Arono kūneliu. Lauros ir Merlinos riksmai sustabdo kelis praeivius. Jų jau koks pustuzinis ir visi bando suvaldyti šį žvėrį. Iš visų pusių badomas ir mušamas, galiausiai jis paleidžia savo grobį. Deja, dar iki galo nenurimsta. Kadangi iš jo atėmė vaiką, tai griebiasi liudininkų. Hole iš naujo kyla panika. Nežinia, kiek tai būtų tęsiasi, jeigu nebūtų išgirdęs ir įsikišęs kaiminystėje dirbęs farmacininkas. Jis atbėga su stiprių migdomųjų pritrauktu švirkštu ir viską suvaro į šunį. Po kelių sekundžių šuo nuvirsta ant šono. Baigta. Deja, nuo pirmojo įkandimo praslinko net dvidešimt minučių.
Alkis jį įsiutino
Aronas guli ant žemės įltimis sudraskytu kūneliu ir rūbais. Laura ir Merlina žiūri nuovokos netekusiomis akimis. Mažylio tėvas atlekia iš darbo. Jis sukasi aplink, per ašaras nepajėgdamas kalbėti. Atvyksta medicininė pagalba. Vaiko tokia pavojinga būsena, kad pirma reikia padėti vietoje, o tik paskui vežti į ligoninę. Gydytojai taip ir pasielgia. Deja, nepaisant visų pastangų, ligoninėje berniukas miršta.
Šuns žudiko savininkas - tame pačiame name gyvenantis kažkoks Žeraras. Niekas nežino šio alkoholiko bedarbio pavardės. Remiantis patikrintais šaltiniais, jis sumokėjęs 100 eurų už šunį, tačiau dabar, kai prarado darbą, jis jam nebereikalingas. 26 kilogramus besveriantis gyvūnas kenčia tikrą badą. Kankinantis badas, galbūt ir privedė gyvūną prie pamišimo.
Policija suėmė į savo butą grižtantį šuns šeimininką. Jo butas - netvarkinga ir dvokianti landynė. Jis turės atsakyti už žiaurią berniuko žūtį ir jo tėvams sukeltą skausmą.
Šuo žudikas buvo nuvežtas į šunų prieglaudą. Specialistai ilgai svarstė, kokios jis veislės. Nuomonės nesutapo. Tačiau ar tai svarbu? Labiausiai jaudina tai, kad vaikas mirė tokiomis siaubingomis aplinkybėmis. Ir baisiausia, kad būtent žmogus pavertė šunį žudiku.
*
Kaip tokie šunys ruošiami? Pavyzdžiui, Paryžiuje, seno pastato užpakaliniame kieme prie Sen Deniso geležinkelio stoties yra pogrindinė šunidė. Rotveileriai, Argentinos dogai ir belgų Malinua veislės šunys gyvena kartu ir apverktinose sąlygose. Jie uždaryti virvėmis užraišiotuose plastikiniuose narvuose. Nelaimingi gyvūnai ilgam paliekami vieni ir nemato dienos šviesos. Išbadėję šunys, kad nenudvėstų, tik retkarčiais gauna šiek tiek paėsti.
Jų savininkai dažniausiai neturi jokių dokumentų. Jie dresuoja šiuos šunis tik su vienu tikslu: paversti juos darbo įrankiu su saugumu susietame darbe. Tam tikrai nereikia jokio ypatingo diplomo. Štai kodėl be jokių skrupulų žmonės augina šunis brutaliose sąlygose, mušdami ir dvasindami badu atima natūralias jų prigimties savybes. Gyvūnų globos draugija teigia, kad griežtos kontrolės nebuvimas sudaro palankias sąlygas pogrindinėms šunidėms plėtotis.
Agresyviuosius įvežti draudžiama
Lietuvoje nuo šunų kasmet nukenčia daugiau kaip 10 tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų. Bent tiek kreipiasi į medikus. Tikslios šunų agresiją fiksuojančios statistikos dabar iš viso nebeliko. Anksčiau regioniniai Visuomenės sveikatos centrai kaupė informaciją apie nukentėjusiuosius nuo šunų. Po to šie sužalojimai buvo priskirti prie bendrųjų traumų, tad neliko ir tikslios statistikos. Be to, dažnas šuns grybštelėtas žmogus jokios pagalbos net neieško.
Ypač sunkius sužalojimus nukentėjusieji patiria užpilti agresyvių veislių šunų, kuriuos į Lietuvą draudžiama įvežti. Prie tokių šunų veislių priskiriami Amerikos pitbulterjerai ir bandogai (kitaip dar vadinami amerikiečių mastifais). Kovinius šunis į Lietuvą įvežti draudžiama.
Laikantys agresyvius šunis taip pat privalo gauti leidimą laikyti tokį šunį. Agresyvūs šunys gali būti laikomi tik uždaroje valdoje prie nuosavo namo, kuriame gyvena tik viena šeima. Gyvenant kelioms atskiroms šeimoms, būtina gauti raštišką kitų šeimų pilnamečių narių sutikimą. Visi agresyvūs šunys kasmet turi būti skiepijami nuo pasiutligės.
Prie pavojingų šunų veislių Lietuvoje priskiriami amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, brazilų mastifas, turkų aviganis, Kaukazo aviganis ir Pietų Rusijos aviganis.
Sukandžioja savi augintiniai
Ir Lietuvoje šunys yra mirtinai sukandžioję vaikus. Ir ne tik agresyvių veislių. 1993 metais Jonavoje čiau čiau veislės kalė mirtinai sužalojo šeimininkų 3 mėnesių dukrytę Gabrielę. Šeimininkų nuomone, kalytė Simba vaikui nenorėjo padaryti nieko blogo - tuo metu ji turėjo savo šuniukų. Sutuoktiniai po nelaimės Simbos neatsisakė. Po 4 metų kalaitė susirgo ir šeimininkai ją užmigdė.
Po dešimtmečio klaipėdiečių šeimos augintinis - amerikiečių pitbulterjerų veislės šuo - mirtinai sukandžiojo 9 mėnesių dukterį Kariną. Šuo Lurikas mergaitę puolė tada, kai ši pasilenkė paimti išsprūdusios iš rankų duonos riekelės. Močiutė bandė galbėti anūkę, tačiau šuo kūdikio nepaleido.
2005-aisiais Anykščių rajone, Vanaguose, iš voljero netikėtai ištrūkęs 3 metų rotveileris mirtinai sukandžiojo pas promočiutę besisvečiavusį šešiametį kaunietį Mantuką. Berniukas stovėjo prie voljero, kai jo promočiutė į dubenį krėtė ėdalą. Šuo Portas šoko pro vartus ir puolė prie vaiko. Kai Mantukas pargriuvo ant sniego, šuo mažylį griebė dantimis.
Na, o ne tokių tragiškų atvejų - kai nuo šunų išpuolių nukentėję vaikai buvo sužaloti, todėl ilgai gydėsi ligoninėje, iškentė ne vieną plastinę bei odos persodinimo operaciją ar tapo invalidais - būtų galima suskaičiuoti šimtus.
Atrodytų keista, tačiau daugiausia vaikai ir suaugusieji nukenčia nuo savų augintinių.
Elgesio su šunimis taisyklės
Jokio akių kontakto! Akių kontaktas šuniui reiškia pasiruošimą kovai. Šunys spokso vienas į kitą, kad įvertintų, kuris yra stipresnis. Todėl nedera įsistebeilyti šuniui į akis: šuo (kaip ir žmogus) sunkiai ištveria svetimo žmogaus žvilgsnį. Nebėgti šalin! Bėgdamas šuniui sužadini kovos instinktą: bėgimas skatina vytis. Todėl patekus į akistatą su šunimi, saugiau elgtis ramiai: sustoti, ar net nusisukti tarsi ignoruojant šunį. Nedera trukdyti ėdančio šuns! Kinologai teigia - iš dresuoto ėdančio šuns galima paimti viską, bet juk ne kiekvienas sutiktas šuo yra išėjęs dresūros mokslus. Todėl geriau neerzinti šuns - bandymą atimti ėdalą, kaulą ar net žaislą jis gali suprasti kaip agresiją. Elgesio su šunimis reikia mokytis. Vaikams pravartu žinoti kai kurias žaidimo su šunimis taisykles, viena jų - labai paprasta: negalima glostyti svetimo šuns! Daugybė šunų negyvena kartu su vaikais, todėl liečiami nepažįstamo žmogaus jie jaučiasi nesaugiai. Kita taisyklė - būnant su šunimi negalima garsiai šaukti ar klykti. išvis bus saugiausia, jei šalia su šunimi žaidžiančių vaikų bus suaugęs žmogus. Jokių staigių judesių! Negalima prie šuns artintis iš už nugaros: jis nepamato, o staiga atsiradus dirgikliui, gali atsisukti ir kąsti - gindamasis.
Norint paglostyti, pirmiausiai reikia duoti šuniui apuostyti ranką ir tik tada - atsargiai paglostyti.
