Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną, kai keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną - dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai - Afroditę, romėnai - Venerą, lietuviai - Mildą.
Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.
Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų Kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena - dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita - alke, kuris buvo Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.
Pasak P. Dundulienės, manoma, kad deivę Mildą vaizduoja 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 metais surasta Gedimino kalno požemyje.
Panaši statula (20 cm aukščio) - moteris su puokšte gėlių rankoje - 1782 metais buvo rasta Kaune, užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo, statyto prieš 1400-uosius, sienoje. Pranckevičiaus padėjėjas kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila statulos šviną išlydęs ir panaudojęs jį virtuvės puodams.
Beveik neliko senųjų dievybių atvaizdų, tik nuojauta, kaip jos galėjusios atrodyti.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai - santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys - atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu?
Beje, lietuviai, pasak J. Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu - Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką.
Tiesa, kiti istorikai sako, kad vis dėlto lietuviai gyveno pagal dainą "Mylėjau mergelę pustrečių metelių". Esą tiek užtrukdavo procesas nuo susipažinimo iki vestuvių.
Didelė nuodemė buvo vestuvės su žydais, čigonais ar totoriais, nors partneris ir priimdavo katalikybę. O štai su stačiatikiais, sentikiaias ar protestantais vedybos buvo galimos.
Daugybė pavyzdžių, liudijimų, legendų liudija, kad lietuviai ne mažiau už kitas tautas kreipę dėmesį į meilę, seksualinį bei šeimyninį gyvenimą. Tad yra tvirtas pagrindas gegužės 13-ąją ir visą šį mėnesį drąsiai mylėti, mylėtis ir voliotis žolėje, o ne vasario sniege. Juk meilė tarp kvepiančių gėlių yra daug saldesnė nei ant sniego, bijant prišalti užpakalį.
Meilė yra tada, kai kito žmogaus laimė tau tiek pat svarbi, kiek ir tavo paties laimė.
