Mokykla - antrieji mūsų namai, tačiau tie namai nėra saugūs nei man, nei daugeliui mano draugų.
Eidama į kurią nors pamoką žinau, kaip reikia būti nusiteikusiai: viename kabinete man nuotaiką "pataisys" anekdotas apie Čapajevą ar Petią (o kur mokslas?), į kitą kabinetą einu žinodama, kad monotoniškas mokytojo balsas pradės migdyti, dar kitame stebiu mokytojos nuotaiką ir žinau, kokia bus pamoka: viską išlies ant mūsų (mokinių), o gal priešingai - džiugins ir pasakos savo įspūdžius (o kur pamoka, mokslas?)... Dar į kitą einu su baime, nes nežinančiuosius bent menkiausios smulkmenos išvadins baisiausiais žodžiais, taip aprėks, kad prie lentos ir apalpti gali. Dar kitame kabinete žinau, kad mano pažymys priklausys nuo to, ką aš dėviu - sijoną ar kelnes (o kur mokslas, žinios?).
Ir taip šešios su puse valandos košmaro kiekvieną dieną. Turiu kažkaip prisitaikyti prie to, kad išlikčiau mokinė, arba viską mokėti, kad nebijočiau mokytojų "užsisėdimo".
Sunku dabar išlikti savimi mokykloje. Kartais jaučiuosi esanti tarp kalto ir priekalo, kai kaltas - tavo mokytojai, o priekalas - draugai. Sunku kiekvieną dieną mokykloje būti chameleonu, nes kiekviename kabinete keiti savo "pavidalą", "spalvą". O savasis "aš" lieka už mokyklos ribų, kur mažiau įtampos, streso.
Išvada: į mokyklą einame pasiimti knygų, jomis pasinaudoti ir praleisti laiko, o mokytis tenka namuose (žinoma, yra ir išimčių). Mokykloje aš neapsaugota nuo streso, įtampos.
Alina Kulbytė, Josvainių vidurinė mokykla
