Išvengęs pražūties, ketvertukas plaukia kranto link, tačiau bet kurią akimirką gali prasiverti mirties nasrai... Zoną, kurioje jie skendo, lanko didžiuliai baltieji rykliai.
Sidnėjus
2001-ųjų balandžio 2-oji. Maiklas Blankartas tik ką išplaukė iš uosto ir dabar ramiai švilpauja vairuodamas savo burlaivį. Po kelių minučių "Rising Farrster" pradeda šokinėti per Ramiojo vandenyno bangas. Viskas puiku. Tačiau maždaug už trijų valandų M. Blankartas, 35 metų tvirtas vyrukas, liaujasi švilpavęs... Nuo laivo kylio girdėti keistas braškėjimas, kuris reiškia rimtą gedimą. Laivu plaukia keturi anglai, atvykę iš Londono specialiai į šią mokomąją kelionę, kurios metu jie turi nuplaukti nuo Australijos rytuose esančio Sautporto iki Sidnėjaus. Tuojau pat jiems duodamas įsakymas nuleisti bures. Kol laivas tingiai sūpuojasi, Maiklas Blankartas bando užmegzti radijo ryšį su Sautportu ir paprašyti pagalbos.
Jai niekuo nebepadėsime
Dėl iki šiol neišaiškintų priežasčių ryšio užmegzti nepavyksta. Protas sako, kad jis pats turėtų nerti į vandenį ir apžiūrėti kylį, gyvybinę laivo dalį. Keista, tačiau jis to nepadaro. Kodėl? Ko baiminasi šis sumanus jūreivis? Be to, jis juk puikus plaukikas.
Tiktai pačiam Maiklui viskas aišku. Jau penkiolika metų kaip jis plaukioja po šį sektorių ir žino, kad "Rising Farrster" atsidūręs pačios pavojingiausios zonos centre. Dėl paslaptingų, neišaiškinamų priežasčių šiame didžiuliame jūros keturkampyje nuolat nardo milžiniški baltieji rykliai. Šie negailestingi žmonių rijikai kiekvienais metais sukelia daugybė tragedijų Australijoje, nes plaukioja jūros pakrantėse. Taigi nerti į vandenį neįmanoma!
Škiperis liepa keleiviams apsivilkti gelbėjimosi liemenes, nors tikisi pamažu pasiekti artimiausią Kofs Harboro uostą. Tačiau jūra vis labiau šiaušiasi, o nuo kylio girdėti vis pavojingesnis braškėjimas. Įsikibęs į vairalazdę Blankartas jau žino, kad pralošė... Jis nebesuvaldo savo laivo, kuris tampa vėjo ir bangų žaislu. 19 valandą 5 minutės kylis atsiskiria nuo burlaivio. Netrukus banga paguldo "Rising Farrster" ant šono. Netekęs atsvaros, po kelių sekundžių burlaivis apsiverčia.
Blankartas nusviedžiamas į jūrą. Tuo momentu, kai jo laivas skęsta, pasigirsta kupini siaubo riksmai. Energingu krauliu škiperis plaukia prie kitų skęstančiųjų. Jau sutemę, tačiau jis atpažįsta gydytoją Džeką Nortoną, pramonininką iš Mančesterio Robertą Makneilą, taip pat 24 metų buhalterį Žaną Raselą Jorką.
- Ar matėte Lindą? - sušunka jiems Blankartas.
Deja, nė vienas negali pasakyti, kas atsitiko Lindai Kar, 35 metų banko tarnautojai. Kai laivas apsivertė, ji buvo kabinoje.
- Plaukime! Krantas netoli! - staiga nusprendžia Blankartas.
- O kaip Linda? Reikia ją surasti! - surinka Džekas Nortonas.
- Beprasmiška! - atsako Škiperis. - Jai niekuo nebegalime padėti.
- Prakeiktas šunsnukis! - dar rikteli gydytojas.
Burlaivio vadas nieko neatsako į įžeidimą. Jis negali savo bičiuliams atskleisti žiaurios tiesos. Kaip jiems paaiškinti situaciją nesukeliant beprotiško siaubo? Kaip jiems pasakyti, kad privilioti laivo garsų ir žmonių riksmo, rykliai gal jau plaukia į avarijos vietą?
Iki kranto daugiau nei 8 kilometrai
Jeigu Linda sužeista, rykliai jau pajuto kraują ir nepaliko jai mažiausios galimybės išsigelbėti... Škiperiui nesunku įsivaizduoti, kas dedasi sudužusioje kabinoje. Nesunku įsivaizduoti masyvius pilkus siluetus su galingais nasrais ir jaunos moters draskomą kūną. Taip pat krauju nusidažantį jūros paviršių...
- Paskui mane! - įsako škiperis Blankartas.
Visi pradeda plaukti pakrantės link. Maždaug už 8 kilometrų mirkčioja švieselės. Keleiviai plaukia tylėdami. Sakydamas, kad reikia taupyti jėgas, Blankartas jiems patarė ne tik nesikalbėti, bet netgi vengti smarkesnių judesių kojomis. Jis žino, kad net per audrą rykliai labai greitai pajunta žmogų jūroje...
Slenka sekinančios valandos. Žmonės iš paskutinių jėgų juda pirmyn. Blankartas plaukia pirmas, be paliovos žvilgsniu varstydamas jūrą ir su nerimu laukdamas, kurioje vietoje pasirodys plieno spalvos pelekas.
Tame sektoriuje buvo užpultas banglentininkas
Brėkštant vėjas virš Ramiojo vandenyno susilpnėja. Bangos pamažu rimsta. Išsekę žmonės jau atskiria pakrantės detales, nedideles įlankėles ir dantytas uolas. Reikia plaukti, būtinai judėti pirmyn nepaisant nuovargio. Pagaliau Blankartas priešais save pamato povandeninę uolą. Dar keli metrai, ir jis jau stovi ant jos ir mojuoja nelaimės draugams... Stebuklas: po šešiolikos valandų kovos su srovėmis, vien savo raumenų jėga, jiems pavyko išvengti jūros spąstų, o svarbiausia - galingų ryklių žandikaulių!..
Išlikę gyvieji po burlaivio "Rising Farrster" katastrofos sunkiai nuvirsta ant smėlio. Tiktai vėliau, Balinos ligoninėje, jie sužinojo, kokios žiaurios mirties išvengė.
Nepaisant kruopščių paieškų, Lindos Kar kūno nepavyko surasti. Specialistai neabejoja, kad jaunąją anglę prarijo rykliai. Be to, praėjus valandai po "Rising Farrster" nuskendimo tame pačiame sektoriuje buvo užpultas banglentininkas. Vargšeliui teko amputuoti sudraskytą koją.
- Tai neįtikėtina sėkmė, kad mes viso to išvengėme, - pareiškė Maiklas.
Jis teisus. Tą naktį "Rising Farrster" vyrus lydėjo sėkmės Dievas. O gal didieji baltieji rykliai buvo sotūs...
