Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors maždaug prieš porą metų "iškeptą" serialą "Lietuviškas tranzitas" TV3 televizija pradėjo rodyti tik prieš kelias savaites, nusikalstamo pasaulio atstovai jau spėjo pareikšti, jog daugelis jų save atpažino. Filmo kūrėjams tai buvo gana malonus siurprizas, nes toks įvertinimas reiškė viena - serialas neatitrūko nuo realybės, pavyko...
Nusikaltėliai atpažino save
Pagrindiniais šio 12 serijų filmo iniciatoriais galima vadinti du kūrybingus Lietuvos kriminalistus - Valerijų Pogorelskį ir Zurabą Džavachišvilį, kurie parašė ir viename laikraštyje išspausdino kelis detektyvinius apsakymus. Minėti kūriniai pakliuvo į mūsų garsaus aktoriaus Juozo Budraičio rankas, kuris nusprendė, jog tai turėtų sudominti rusus. Taip gimė bendras lietuvių ir rusų projektas, kurį įgyvendinti buvo patikėta jaunam reklaminės studijos "Idele fix" režisieriui Evaldui Kubiliui. Pastarojo teigimu, serialą prodiusavo Rusijos kino kompanija "Domfilm", pateikusi pagrindinį reikalavimą, kad šiame bendrame projekte veiksmas vyktų tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Taip gimė tikrais 1993 - 1997 metų įvykiais ir faktais paremtas filmas, tad visai nenuostabu, jog kai kurie nusikalstamo pasaulio atstovai atpažino save ir savo juodus darbus...
Režisierius neapsiėjo be suflerių
Prieš imdamasis šio gana sudėtingo darbo, režisierius puikiai suprato, kad privalo gerai išstudijuoti abiejų pusių - tiek nusikaltėlių, tiek pareigūnų - veiklą, jų portretus ir t. t. Dėl to ne kartą buvo susitikęs su "banditėliais", kurie jį konsultavo, dalyvaudavo tokiuose "pasisėdėjimuose" nė kiek to nebijodamas. Pastariesiems tokie susitikimai taip pat buvo labai įdomūs, jie režisieriui padėjo nuoširdžiais patarimais, stengėsi nenuslėpti tikrųjų savo asmens ir charakterio bruožų... E. Kubilius pripažino, jog tokie "sufleriai" padėjo sukurti tikroviškus vaizdus bei veikėjų paveikslus.
- Galiu sakyti, jog nusikalstamas pasaulis man buvo net truputėlį aiškesnis, nes teko šiek tiek jį matyti ir savo akimis, ir per televiziją, tačiau žymiai sudėtingiau buvo perteikti policininkų kasdienybę, jų kabinetus, aplinką - juk jie savo veiklos niekad neviešino, - kalbėjo režisierius. - Tačiau kuomet filmą pristatėme Vidaus reikalų ministerijoje, pats ministras V. Bulavas priėjęs paklausė, kaip mums pavyko taip tikroviškai parodyti pareigūnų buitį... Tada aš pagalvojau - kaip iš tiesų pavyko, jeigu iki tol su policija nebuvau turėjęs reikalų, tiktai vieną kartą, dar būdamas studentas, pabuvau blaivykloje...
Netipiški sekliai ir muitininkai
Režisierius patikino, jog šįkart norėjo sukurti nestereotipinius veikėjų paveikslus, visiškai ne tokius, kokius matome amerikiečių ar rusų filmuose, kur aiškiai parodyta, koks turi būti, pavyzdžiui, seklys. Dėl to ir ėmėsi kurti visiškai priešingus, kontroversiškus tipažus. Jis norėjo parodyti, kad tas pats seklys - tai paprasčiausias žmogus, niekuo neišsiskiriantis gatvėje, iš minios. Dėl to vienam tokių vaidmenų ir pasirinko (ir neapsiriko) aktorių Arūną Sakalauską, kuris, atrodo, nė kiek nepanašus į policininką. Arba kitas veikėjo portretas - iš pažiūros labai simpatiškas ir inteligentiškas muitinės pareigūnas, tačiau tikrovėje - už kitų nugaros "sukantis savo juodus reikaliukus", buvo patikėtas aktoriui Sauliui Balandžiui. Juo režisierius taip pat nenusivylė - kaip ir daugeliu kitų. E. Kubilius pripažino, jog pareigūnai - tai normalūs, linksmi, išdykę, pliki, žvairi, gražūs, su humoro jausmu, su savo skoniais ir pomėgiais - žodžiu, tai tokie patys žmonės kaip ir mes... Kurti "banditėlių" paveikslus buvo daug įdomiau... Bent jau tuo spėjo įsitikinti žiūrovai, pamatę pirmąsias serialo dalis. Daugeliui tikriausiai puikiai įsiminė kriminalinio autoriteto Kučeriavo personažas (realybėje iš tiesų buvo toks banditų vadeiva Gorbatas).
- Kadangi buvo laiko pasiruošimui, susirinkau apie šį veikėją gana nemažai medžiagos ir sužinojau, koks šis žmogus buvo iš tikrųjų, - sakė E. Kubilius. - pasirodė, jog Gorbatas - tai absoliutus psichas, absoliuti padugnė, visiškai degradavęs banditas, kuris, su su šypsena pakalbėjęs su žmogumi, gali staiga apsisukti ir trenkti jam buteliu per galvą, o paskui šokinėti ant krūtinės... O juk iš tokio veikėjo išorės sunku nuspėti, ką jis galvoja ir kokį kitą žingsnį gali žengti... Todėl su A. Dapšiu kalbėjau tam tikrais terminais, pasakojau, kaip personažas turi atrodyti, elgtis - ir aktoriui puikiai pavyko įsijausti į šią rolę...
Institucijas "nugręžė" maksimaliai
Filmavimas vyko be perstojo 4 mėnesius (nuo 5-6 ryto iki 10 vakaro, per visas išeigines ir šventes) ir pačiu nedėkingiausiu metų laiku - rudens pabaigoje bei žiemą. Filmo kūrėjams teko gerai pajusti lietuviško šalčio ir drėgmės skonį... Iš viso buvo dirbama maždaug 200 skirtingų vietų - Vilniuje, Trakuose, Klaipėdoje ir t. t., pradedant butais, kontoromis, namais, viešbučiais ir baigiant sandėliais, miško aikštelėmis ir t. t. Aišku, be geranoriškos pagalbos nebuvo apsieita. Juk iš tiesų nėra taip paprasta įsiprašyti į privačias patalpas (butą, namą) kokių 20 žmonių grupę... Be to, kūrėjai buvo sudarę bendradarbiavimo sutartis su Vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentu, todėl, kaip atvirai prisipažino E. Kubilius, šias institucijas "nugręžė" maksimaliai... Pasinaudojo įvairiais pareigūnų atributais bei rekvizitais (ne paslaptis, jog buvo "pasiskolinę" net komisarui V. Telyčėnui skirtus apdovanojimus ir t. t.). Pastarasis buvo nusiteikęs geranoriškai, kaip ir kiti jo kolegos, kurie tiesiog "sirgo" už šį darbą... Pareigūnai, ypač policininkai ar "Aro" vyrai, mielai talkino filmuojant masines scenas (pavyzdžiui, nusikaltėlių sulaikymą ir t. t.). Beje, jie neslėpė norėję pamatyti tikroviškai atspindėtą jų kasdienybę ir veiklą, kuri iš tiesų nėra tokia lengva ir paprasta...
Beje, kai paklausėme režisieriaus, kodėl seriale neišvysime meilės linijos, jis atsakė, jog jos nenumatė scenarijaus autoriai. Tačiau atrodo, kad per filmavimą užsimezgė ne vienas romanas. Kas ką konkrečiai įsimylėjo - režisierius neišdavė...
Šukės virto skustuvais
Laimei, per filmavimą pavyko išvengti nelaimingų atsitikimų... Nors filme nėra daug sudėtingų efektų (tai nulėmė gana kuklus jo biudžetas), tačiau filmuojant vieną sceną iki nelaimės buvo tik vienas žingsnis. E. Kubilius pasakojo, jog pagal scenarijų turėjo būti šturmuojama sporto salė, kurioje tariamai treniravosi banditai. "Aro" vyrai privalėjo nusileidę nuo pastato stogo iki antrojo aukšto kojomis išdaužti langų stiklus ir "susemti" blogiukus. Tam buvo užsakyti specialūs grūdinto stiklo langai, nuo smūgio sutrupantys į smulkius gabalėlius. Deja, prasidėjus "šturmui", nuo "Aro" vyrų kojų smūgių langai nesubyrėjo į mažas šukes, o iškrito iš langinių ir lyg skustuvai ėmė šokinėti po sporto salę... Vienas toks "skustuvas" nukrito vos už poros metrų nuo ant treniruoklių gulėjusio aktoriaus Dainiaus Kazlausko. Jis per akimirką galėjo nurėžti bet kurią kūno dalį. Vėliau režisierius pripažino, jog tai buvo klaida (reikėjo prieš filmavimą bent kelis langus "išbandyti", pasižiūrėti, kaip jie dūžta, ir aklai nepasitikėti stiklo grūdintojais... Tai pamoka ateičiai, tačiau jau tapo aišku, kad dirbant vis atsiranda naujų pamokų, kurių neįmanoma išvengti...
Beje, premjerą per TV3 kūrybinė grupė stebėjo kartu viešbučio "Reval Hotel Lietuva" bare "Sky bar". "Gera, kad premjeros proga mes vėl susirinkome į vieną būrį, galime pabendrauti ir drauge švęsti tokį įvykį. "Lietuviškas tranzitas" - dvylikos valandų juosta, kurią žiūrovai matys dvylika pirmadienių. Esu dėkingas visoms Lietuvos teatro ir kino žvaigždėms už puikiai suvaidintus vaidmenis", - vakaro svečiams dėkojo filmo režisierius E. Kubilius.
Prigesus šviesoms ir prasidėjus filmui stojo tyla: aktoriai jaudinosi, tyliai replikavo, o įpusėjus filmui jau juokėsi iš savęs ir kolegų.
