Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ, Vytautas ŽUTAUTAS
Tai paskutinis rašinys apie Portugaliją. Nors užrašų knygutėse dar daug nepanaudotų faktų, įvykių ir minčių, tačiau šiuo metu ne laikas turistauti. Po rugsėjo 11-osios teroristinių aktų visame pasaulyje jaučiamas turistų srautų mažėjimas. Pavyzdžiui, JAV net trys ketvirtadaliai keliautojų atsisako savo planų. Amerikiečiams sėdėti namuose pataria ir jų vyriausybė. Panašiai elgiasi ir kitų civilizuotų šalių vyriausybės. Lietuviai yra tarp tų, kurie mano, kad nelaimės juos aplenks, ir labai dažnai rizikuoja. Bet jau ir mūsų Užsienio reikalų ministerija pataria atidėti pavojingas keliones. Keliauti nesaugu į tas valstybes, kurios siejamos su Osamos bin Ladeno vardu: į Artimųjų Rytų šalis, Afriką, Malaiziją, Filipinus. Kai tik bent viena bomba nukris ant Afganistano, prasidės musulmonų šventasis karas prieš kitas religijas. Tokio karo prognozuoti neįmanoma, neaišku, kas kada ir kur įvykdys teroro aktą. Tada iš tikro geriausia sėdėti namuose ir gyventi kelionių prisiminimais.
Portveino sostinė
Praėjusį kartą rašėme apie Lisaboną. Antrasis šalies miestas - Portas. Portugalijos šiaurėje visi keliai veda į šį miestą. Jis žinomas ir lietuviams, nes į Portą užsuka lietuvių turistiniai autobusai. Minėjome, kad Portas varžosi su Lisabona dėl svarbiausio šalies miesto titulo. Ir gan sėkmingai. Kurį laiką Portas buvo karalystės sostinė, o svarbiausia - jis davė pavadinimą visai šaliai. Kitados Doru upės krantuose buvo du miestai: Portas (kairiajame krante) ir Kale (dešiniajame krante). Jie ir davė pavadinimą grafystei - Portukale. Tai buvo ankstyvaisiais viduramžiais. Vėliau Portą išgarsino stiprus raudonas vynas. Portveinas buvo atrastas maždaug prieš tris šimtmečius. Pagal vieną iš versijų, "portveiną" pasauliui padovanojo vienas anglų pirklys. Ieškodamas gerų vynų jis užsuko į vieną vienuolyną ir buvo pavaišintas raudonu vynu, kuriam bręstant buvo įpilta spirito. Gėrimas labai patiko pirkliui ir jis jo parsivežė į Angliją. Propaguoti vyną padėjo ir susiklosčiusios aplinkybės: anglai nepirko vyno iš jiems priešiškos Prancūzijos. Tuo ir pasinaudojo portugalai. Iki šiol Portas išlikęs portveino sostine. Čia daugybė vyno saugyklų, o Vyno instituto specialistai kiekvienais metais nustato, kokios kategorijos vynas bus gaminamas. Tikrieji portveinai gaminami iš vynuogių, kurios auga Doru upės slėnyje. Šį slėnį mėgsta ir poilsiautojai. Čia daugybė dvarų, perdarytų į viešbučius - vadinamąsias pousadas. Senoviniai aristokratiniai baldai, žaliuojantys slėniai, tarp kalnų vingiuojanti upė ir tyla, kurią retkarčiais pertraukia elektrinio traukinio ratų stuksėjimas. Juo iš miesto į pousadas atvažiuoja poilsiautojai.
Per išeigines miesto gyventojai ir turistai vaikšto po naujuosius miesto kvartalus ir senamiestį. Portui pasisekė: čia nebuvo didelių žemės drebėjimų, mažai miestas kentėjo ir nuo karų. Tad senamiestyje pastatyti namai mena net XIII šimtmetį. Gatvelės siaurutės, staiga smingančios žemyn ir vėl kylančios aukštyn. Kai kur iškirsti laiptukai, nes kitaip neužlipsi. Po 500 ir daugiau metų skaičiuoja ir Porto bažnyčios, rūmai. Labai įspūdinga Porto katedra. Daugelis namų fasadų ir net aikštės, šaligatviai išgrįsti glazūruotomis (majolikos) plytelėmis. Azuležu (majolikos plytelių raštais) išpuošta ir Sant Bentu geležinkelio stotis. Ant jos sienų - vos ne visa Portugalijos istorija.
Beje, šiemet Porto mieste turistų buvo kaip niekada daug - kaip Roterdamas Olandijoje, taip Portas Portugalijoj paskelbtas 2001-ųjų Europos kultūros sostine.
Kiekvienam pagal poreikius
Doru upės slėnyje apie Porto miestą gausu dvarų (pousadų), o Lisabonos apylinkėse, taip pat Estremaluros, Alentežu provincijose madinga ilsėtis kaimiečių sodybose (solares). Šalia tokio viešbučio pajunti tikrą Portugaliją: kalkėmis balinti namukai, pilnos ganyklos nusipenėjusių avių, ąžuolų giraitės ir žydinčių alyvų plantacijos - ne pro autobuso langą, o čia pat, ranka pasiekiamos. Sodybų šeimininkai jums nepasiūlys švediško stalo, kaip miesto viešbutyje, bet maitins skaniai ir sočiai. Vaisiai ir daržovės ant stalo patenka tiesiai iš už lango esančio daržo, pienas ir mėsa - iš kaimyninės fermos. Šeimininkas būtinai ant stalo pastatys ir rūgštoko šviežio vyno - gerk kiek nori. Jei esi smalsus, galėsi sudalyvauti ir tokio vyno gamybos procese - nusiplausi kojas ir kartu su kaimiečiais lipsi į statinę traiškyti vynuogių. O po kelių dienų pats galėsi paragauti užrūgusių sulčių. Aišku, kaimuose nėra diskotekų, bet užtat gali pavargti vaikščiodamas kaimo keliukais. Gali jais pasivažinėti ir vežimu ar pajodinėti. Žodžiu, tai poilsis trokštantiesiems ramybės ir norintiesiems pažinti Portugalijos kaimą.
Apsigyventi galima ir viloje. Jos paprastai stovi netoli okeano, už miestų. Paplitusios Albufeiros apylinkėse. Viloje apsigyvena viena šeima, maitintis tenka patiems. Išsinuomojus automobilį - jokios problemos. Vilos virtuvėje - visi įrengimai, indai, o parduotuvėse maisto - nors vežimu vežk. Šalia vilos baseinas ir kokie 5 arai nuo pašalinės akies aptvertos žemės. Vilos paprastai stovi gražiose vietose, ramybę jose trikdo tik paukštelių čiulbėjimas ir vėjo ūbavimas. Nemėgstantiesiems didelių kolektyvų, atostogaujantiesiems su šeima viloje labai patogu. Čia niekas jums netrukdys. Baseinas išvalomas ankstų rytą, kai poilsiautojai miega, o kambariai tada, kai kur nors išvažiuosite. Taigi visą savaitę ar dvi galite nesutikti jokio pašalinio žmogaus. Kainos irgi nesikandžioja. Gyventi atskiroje viloje yra net pigiau nei gerame viešbutyje. O privalumų nemažai. Beje, ir viešbutyje gyvenant galima nieko nepamatyti. Internete teko skaityti vieno naujojo ruso įspūdžius iš Algarvės. Apsigyveno jis penkių žvaigždučių viešbutyje. Po skrydžio ištiesė kojas ant sofos ir užsisakė pietus - kiškį baltame padaže, daržovių ir tris butelius raudonojo vyno. Viską suvalgė per pusvalandį ir užsakymą pakartojo. Ir taip visą savaitę neišėjo iš kambario. Kartojo ir kartojo užsakymus, kol atėjo laikas skristi namo. Grįžo beprotiškai laimingas, kad gerai pailsėjo. Bet kodėl reikėjo skristi per visą Europą, neaišku. Juk taip pailsėti buvo galima ir namuose. Į Portugaliją turi važiuoti ne tik mėgstantieji raudoną vyną ir skaniai pavalgyti. Tai viena iš nedaugelio Europos šalių, kur ir XXI amžiuje tvyro ramuma bei neskubus gyvenimo ritmas. Ramiems ir mėgstantiems bendrauti portugalams svetingumas - pagrindinis rūpestis. Ir viešbutyje, ir privačiame name pas šeimininkus, ir restorane jus aptarnaus rūpestingai, kaip niekur kitur nuolat skubančioje Europoje. Jūra čia irgi kiekvieno skoniui - nuo audringos ir vėsios šiaurėje iki skaidrios ir švarios pietuose. Pliažuose auksinis smėlis, Algarvėje nuo šiaurės vėjų juos saugo kalnai. Kurortinis sezonas čia tęsiasi nuo balandžio iki spalio.
