Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Musės iki šiol nesu nutrėškęs, prieš paliegusį seną šunį rankos nedrįsau pakelti, o prisiėjo žmogų nušauti, - pastebimai tramdydamas jaudulį, trumpai tragiškos nakties įvykius komentavo Skliausčių kaime (Jurbarko r.) gyvenantis 69 metų ūkininkas Jonas Augaitis.
Praėjusią savaitę savigynai išduotu 16-ojo kalibro medžiokliniu šautuvu vyriškis mirtinai sužalojo nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjusį, praeityje kelis kartus teistą Leonidą Želvį (47 m.). Lemtingąjį šūvį ūkininkas paleido išsigandęs grasinimų ir grėsmės jo gyvybei...
Areštinėje neužsibuvo
Didžiulės ūkininko sodybos, iki kurios teko maždaug kilometrą maknoti per purvą pėsčiomis, kieme sutikta šeimininko sesuo, iš sostinės atvykusi Julija, leido suprasti, jog kažin ar pavyks pasikalbėti su jos broliu. Pastarasis jau buvo paleistas iš suėmimo - areštinėje vyriškis praleido ne vieną valandą, tačiau davęs visus parodymus buvo išleistas į namus. Iš Jono buvo paimtas legaliai turėtas medžioklinis šautuvas. Dabar belieka laukti ikiteisminio tyrimo, kurį pradėjo Jurbarko rajono PK pareigūnai bei juos kontroliuojantis prokuroras A. Bartusevičius, rezultatų bei teismo. Šio proceso išvengti nepavyks.
Po kurio laiko vis dėlto tarpduryje pasirodęs Jonas (prieš tai jis akylai stebėjo nekviestus svečius pro trobos langą) pasakė trumpai ir aiškiai, jog nieko nekalbės, nes ką nors pasakoti apie tą nemalonų įvykį uždraudė prokuroras. Tačiau dar gana energingam ir tvirtai sudėtam vyriškiui tylėti nebuvo lengva - jį pastebimai kamavo dar ne visiškai atslūgęs susijaudinimas, kurį teko neseniai išgyventi. Todėl netrukus vyriškis prabilo gana emocingai, iš susijaudinimo savo pasakojimą dažnai paįvairindamas keiksmažodžiais...
Be degtinės - nė žingsnio
J. Augaitis - ūkininkas. Kartu su dviem seserimis jis valdo tėvų palikimą - 30 hektarų žemės, augina bent 10 karvių, veršiukų, tvartuose kriuksi ne vienas paršiukas, apsodinti bei apsėti didžiuliai daržai. Prižiūrėti tokį ūkį reikia rimtos darbo jėgos, o tokių pagalbininkų, kurie būtų darbštūs ir tvarkingi, šiuo metu kaime nėra. Tad nenuostabu, jog Jono namuose jau maždaug 15 metų gyvena tokia Asta Vaisaitė - buvusi vaikų namų globotinė iš Skaudvilės. Savo namuose ji negalėjo augti dėl nuolatinio tėvų girtavimo. Didžiausia bėda ta, jog, Jono žodžiais tariant, ji kožną dieną jau nuo ryto vaikšto girta... Deja, nieko moteriškei nepadarysi - negavusi pinigų eilinei alaus ar "šnapso" dozei, ji gali užpykti ir neiti melžti karvių arba, pagriebusi patį pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą, lašinių bryzą ar kumpio gabalą, dingti ilgam iš kiemo, tad šeimininkas dažnai būna priverstas savo padėjėjai nusileisti.
Taiklus šūvis
J. Augaičio teigimu, tą nelaimingąjį vakarą namo kieme esančioje lauko virtuvėlėje Asta girtavo su dar keliais vyriškiais (jų tamsoje šeimininkas nepažino). Kaip vėliau paaiškės, naktiniai svečiai buvo maždaug už 3-4 kilometrų nuo J. Augaičio sodybos, Varlaukio kaime, pas garbaus amžiaus moterį Oną Karpaitę, gyvenęs Leonidas Želvys (beje, pati Asta pripažino su juo metus gyvenusi) ir gretimo kaimo gyventojas Albinas Mateika. Dieną A. Želvį ne vienas Eržvilko miestelio gyventojas matė stipriai išgėrusį... Jį bei kitą kompanijos dalyvį į ūkininko sodybą sutemus greičiausiai parsivedė pati Asta, su jais prieš tai pasišlaisčiusi pakrūmėse. J. Augaičiui pabodo lauko virtuvėje kilusi erzelynė bei lėbautojų keliamas triukšmas, todėl jis visus sugėrovus išvaikė. Pastarieji, išgirdę viršun paleistą šūvį, greitai dingo... Tada vyriškis grįžo vidun ir atsigulė. Ūkininkas jautė, jog poilsio nebus, nes apie ketvirtą ryto turėjo keltis, eiti prie gyvulių, melžti karvių. Praėjus maždaug pusvalandžiui, taip ir nespėjus užsnūsti, lauke už lango lyg kažkas sukosėjo, sušmėžavo. Tuo metu stipriai lijo, žaibavo, tankėsi perkūnas. J. Augaitis neslėpė, jog gerokai išsigando - esą pamanęs, jog galbūt sugrįžę vyrai nori jį papjauti, atkeršyti už išvarymą, nes panašius grasinimus tą naktį jis gerai girdėjo. Jonas atsikėlė, tačiau eiti į kiemą nedrįso - manė, jog užpuolikai gali laukti už durų, griebti už vamzdžio ir lengvai su juo susidoroti. Bandydamas pagąsdinti, stovėdamas tarpduryje sodybos šeimininkas į už tvoros augusį ąžuolą paleido vieną šūvį. Tą akimirką pasigirdo šūktelėjimas, dejonės... Tik po kiek laiko paaiškėjo, jos vienas J. Augaičio paleistas šratas pataikė už tvoros, prie ąžuolo, tupėjusiam ar gulėjusiam L. Želviui.
- Būčiau truputį aukščiau vamzdį pakėlęs - jo tikrai nebūčiau kliudęs," - pasakodamas įvykio aplinkybes apgailestavo Jonas.
Tuo metu subruzdo ir ėmė šūkalioti šalia sužalotojo buvęs jo sugėrovas A. Mateika. Prabudusi šeimininko sesuo brolio mobiliuoju telefonu tuoj pat paskambino policijai, iškvietė greitąją pagalbą. J. Augaitis tikino labai susinervinęs kuomet sužinojęs, jog kliudė "želviuką", tačiau suskubo iš ganyklos atsivaryti arklį, pasikinkė į vežimą ir padedamas vyrų (netrukus prisistatė kitas jo sodyboje dirbęs bei daržinėje tą naktį miegojęs samdinys Jurgis Švelnys) nuvežė sužalotąjį girininkijos pastato link, mat greitosios pagalbos automobilis iki šios sodybos privažiuoti negalėjo. L. Želvys buvo skubiai nugabentas į ligoninę, tačiau operuojamas mirė...
Įkyrėjo vagišių išpuoliai
Pasakodamas apie tai, kas nutiko, J. Augaitis labai apgailestavo (jis vis tikino šaudęs tikrai ne specialiai), tačiau ir bandė visaip save pateisinti - esą negi turėjęs laukti, kol jį užpuolikai ims badyti... Vyriškis guodėsi, jog jam jau buvo įkyrėję nuolatiniai vagių išpuoliai. Jausdamas vis didėjantį puolimą, savigynai įsigijo ginklą - mat manė, jog žinodami apie turimą šautuvą, plėšikai jo sodybos vengs... Ne taip seniai vagišiai dienos metu iš J. Augaičio tvartų ištempė kelis bekonus, o likus savaitei iki šio įvykio, iš sodybos kažkas pavogė pjūklą bei kitų vertingų daiktų. Dėl šios nelaimės ūkininkas kaltino ir savo samdinę Astą - esą jei ne ši vyrų draugijas ir alkoholį labiau už viską mėgstanti moteris, galbūt tą naktį jos sugėrovai nebūtų atsliūkinę ir neprisišaukę nelaimės...
Kalėjimų asas
Nieko gero apie L. Želvį negalėjo pasakyti ir Eržvilko seniūnijos seniūnas Jonas Aleksejus. Vienų žmonių teigimu, L. Želvys kalėjimuose praleidęs 20, kitų - net 25 metus. Tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, L. Želvys išžagino ir nužudė merginą. Už tai buvo nuteistas 18 metų ir patupdytas į Rusijos kalėjimą. Nusikaltėlis yra bandęs iš jo pabėgti, tačiau to padaryti nepavyko - sulaikomam jam buvo peršautos kojos. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, L. Želvys organizavo bado streikus, reikalaudamas jį grąžinti į Lietuvą. Netrukus jis buvo atgabentas į mūsų įkalinimo įstaigas, tačiau ir čia rodė savo aršų charakterį, reikalavo pritaikyti amnestiją ir paleisti į laisvę anksčiau laiko. Eržvilko seniūnijoje vyriškis pasirodė apie 1996 metus. Apsigyveno Varlaukio kaime, buvusioje tėvų sodyboje. Deja, tėvas ne kartą skundėsi tiek seniūnijos darbuotojams, tiek policijai, kad sūnus jį labai skriaudžia. Senolis iš tiesų ne kartą buvo stipriai sumuštas, dėl sulaužytų rankų ir kojų net gulėjo ligoninėje. Apklausiamas apylinkės inspektoriaus L. Želvys esą viską neigdavęs, tačiau prieš kitus tokį savo elgesį pateisindavęs, nes esą tėvas nesirūpinęs cukralige sirgusia ir sunkiai vaikščiojusia motina. Žmonių teigimu, Leonardas savo mamą ir prausdavęs, ir prižiūrėdavęs.
Prieš kelerius metus Openiškių kaime (Eržvilko sen.) buvo užpultos seserys Elena ir Juzefa Gedvilaitės. Į vienišų moterų namus įsibrovęs plėšikas reikalaudamas pinigų Eleną nudūrė peiliu ir pagrobęs kelis suglamžytus litus pasišalino. Šiuo nusikaltimu buvo įtariamas L. Želvys. Maždaug dvejus metus jis buvo suimtas, tačiau teisėtvarkininkams taip ir nepavyko įrodyti jo kaltės. Tiesa, dauguma Jurbarko rajono PK pareigūnų iki šiol įsitikinę, jog tai - L. Želvio darbas. Esą buvo surinkta pakankamai įrodymų, tačiau įtariamojo advokatas sugebėjo pasinaudoti keliais nežymiais procesiniais pažeidimais ir pasiekė, kad jo ginamasis būtų išteisintas. Kuomet L. Želvys buvo suimtas, mirė jo tėvas. Be paramos likusią motiną priglaudė giminės Raseiniuose. Deja, netrukus mirė ir ji.
Paleistas į laisvę L. Želvys apsigyveno Varlaukio kaime, pas garbaus amžiaus senutę Oną Karpaitę. Jis padėjo senutei prižiūrėti ūkį. Kai kurie Eržvilko miestelio gyventojai po šio konflikto gynė nukentėjėlį, tikino, jog pastaruoju metu L. Želvys nebuvo piktybinis, gyveno tvarkingai, dirbo, negirtavo. Kiek pasikeitusį buvusio kalinio elgesį bandė paaiškinti Eržvilko seniūnas. Jo teigimu, L. Želvys, nors ir buvo paleistas į laisvę, tačiau žinojo, jog byla dėl E. Gedvilaitės nužudymo nenutraukta ir toliau vyksta tyrimas, todėl jis dar gali iš naujo atsidurti pareigūnų akiratyje. Dėl to ir stengėsi išvengti jų dėmesio, dažnai išvažiuodavo ir ilgesniam laikui užsibūdavo Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje Tilžėje ( Sovetske). Beje, netikėta šio vyro mirtis atnešė daug rūpesčių seniūnijos vadovams. Seniūnas J. Aleksejus apskambino visus L. Želvio giminaičius, tačiau tarp jų neatsirado nė vieno, kuris palaidotų mirusįjį. Tiesa, tai galėtų atlikti bet kuri laidojimo paslaugas teikianti įmonė, tačiau seniūnas tikino jaučiąs pareigą pasirūpinti, kad L. Želvys būtų palaidotas šalia savo tėvų Viduklėje, o ne bet kuriose kaimo kapinaitėse...
