Senovės graikai tvirtino, jog mirti sulaukus 70-ies, beveik tas pats, kaip mirti dar lopšyje. Iš tikrųjų kai kurie antikos filosofai ir medikai gyveno 100 ir daugiau metų. Gi šiandieninė pasaulinė statistika teigia, jog tik vienas iš dešimties tūkstančių žmonių išgyvena iki 100 metų, o ir tie dažniausiai būna stipriai pasiligoję.
Biologai tvirtina, jog, norint nustatyti tikrąją gyvenimo trukmę, reikia laiką, per kurį gyvas organizmas subręsta, padauginti iš 7 ar net iš 14. Žmonės subręsta, sulaukę 20-25 metų. Vadinasi, mūsų gyvenimo trukmė turėtų būti 150-175 metai. Kas gi su mumis vyksta? Tuo metu, kai atrodo, jog žmogus kupinas gyvenimo džiaugsmo, kai pasižymi puikiais protiniais sugebėjimais ir neblogai jaučiasi morališkai, jo fizinė būklė pradeda blogėti.
Deja, tuo metu žmogaus organizme išryškėjantys struktūriniai ir funkciniai sutrikimai, iššaukiantys organizmo senėjimą, dar nėra pakankamai ištirti. Tačiau visiškai aišku, jog senstančiose ląstelėse sulėtėja medžiagų apykaita, o ląstelių apvalkalas praranda tamprumą ir sugebėjimą sąveikauti su aplinkinėmis ląstelėmis. Tuo metu ląstelė "pasmerkiama" žūti. Joje ima kauptis įvairiausios "atliekos", o ląstelių jungiamasis audinys, buvęs minkštas ir elastingas, tampa kietas. Tad vyksta toks procesas: didėjant senų ląstelių kiekiui, mažėja naujų (jaunų) ląstelių, tuo pat metu blogėja jų kokybė.
Pokyčiai vyksta visuose organuose ir sistemose. Sąnariuose, pavyzdžiui, ima kisti kremzlinis audinys. Trisdešimtaisiais - keturiasdešimtaisiais gyvenimo metais kaulai ima prarasti kalcį ir baltymus. Nežymiai sumažėja ir raumenų jėga. Ima ryškėti pokyčiai kraujagyslėse: jų sienelės praranda elastingumą, didėja pavojus, jog ant kraujagyslių sienelių ims kauptis cholesterinas. 50-aisiais gyvenimo metais ryškiai pablogėja odos ir plaukų būklė.
Jei žmogus mažai juda, nesistengia iš organizmo išsivalyti šlakus ir kitas nuodingas medžiagas, piktnaudžiauja alkoholiu, rūko - jis pats save pasmerkia priešlaikiniam, ankstyvam senėjimui ir įvairių ligų atsiradimui bei vystymuisi. Tokiems žmonėms artėjančios senatvės požymiai pasireiškia daug anksčiau ir su kiekviena diena vis gilėja, o tai pasireiškia fizinių ir intelektualinių jėgų išsekimu.
Vyrauja nuomonė, jog senėjimas - tai negrįžtamas procesas. Tačiau kiekvienas žmogus gali "įsikišti" į šį procesą ir jį pristabdyti. Vieniems pakanka atsisakyti kai kurių savo įpročių, kitiems gi prireikia iš pagrindų keisti gyvenimo būdą. Svarbiausia - nusiteikti ilgaamžiškumui ir reguliariai stiprinti sveikatą.
Be abejo, tie, kurie pasirinks šį kelią, neapsieis be psichohigienos ir racionalios mitybos, be fizinių pratimų, bėgiojimo, grūdinimosi, be profilaktikos priemonių siekiant išvengti ligų, privalės atsisakyti žalingų įpročių, trumpiau tariant, - turės sveikai gyventi, o ne griebtis medikamentų.
Ir visai nesvarbu, kiek jums metų. Pradėti stiprinti savo sveikatą, kad pailgėtų gyvenimo trukmė, - niekada nevėlu. Pagyvenę žmonės įpratę amžiaus pokyčius vertinti kaip gyvenimo įstatymą. Tarkim, skauda nugarą, skauda kojas: ką gi - amžius! Sulinko stuburas, sutino sąnariai - nieko nepadarysi - metai! Atėjo pas gydytoją, o šis tik rankom skėsteli: "Ko norėti, jums juk ne dvidešimt!".
O štai visai kitoks pavyzdys. 62-ejų metų amerikietė Redinge pagimdė beveik šešis svarus (2 kg 700 g) sveriantį sveiką berniuką. Tai yra jau dvyliktasis jos vaikas. "Amžius yra tik skaičius, žmogui tiek metų, kiek jis jaučiasi", - pareiškė Dženise Vulf.
62-ejų metų moteris, kuri jau yra prosenelė, savo jauniausią atžalą pagimdė po dirbtinio apvaisinimo. Dž. Vulf, kuriai buvo atlikta cezario pjūvio operacija, yra viena seniausių gimdyvių.
