Irena ZUBRICKIENĖ
- Nė kiek nesigailiu, kad teismas taip greitai suvystė anūką ir pasiuntė jį už grotų! - į korespondentės klausimą atsakė Naujakaimio kaimo (Marijampolės sav.) gyventojas Povilas Kemežys (78 m.). - Aš keliolika metų kenčiau katorgos "malonumus" Sibire, dar jaunystėje išgyvenau kelių savo artimiausių žmonių netektis, visą gyvenimą sunkiai dirbau, vargau, ir visąlaik mane guodė tik viltis, kad senatvėje, turėdamas šventą ramybę, atsigriebsiu už viso gyvenimo vargus. Bet per anūką negalėjome ramiai gyventi...
Norėjo "visko ir greit"
Povilo Kemežio ir jo žmonos Julės (80 m.) gyvenimo ramybė pradingo, kai iki jaunuolio amžiaus ūgtelėjo jų dukters Janinos (dabar per 40 m.) sūnus Valdas Kemežys (20 m.). Vaikinas pradėjo vis dažniau bendrauti su seneliams nepažįstamais jaunuoliais, pamėgo nerūpestingas kompanijas. Anot senelio, anūkui norėjosi "visko turėti greitai ir daug", o tą norą lydėjo augantis pinigų poreikis. Senelės teigimu, kai pastaruoju metu Valdas susidraugavo su prastos reputacijos moterimi, senelių namai jam pasidarė visai nebemieli: tarsi vaikinas būtų "išgarinęs" iš savo jausmų meilę ir pagarbą.
- Skaudžiausia, kad mudu Valdui buvome kaip tikri tėvai, nes užauginome jį nuo vystyklų, - graudinosi anūko pykčio ir smurto protrūkius keletą metų kentusi garbaus amžiaus Julė. - Tai piktesnis žodis, tai grasinimas, tai sunki jo ranka... Ir viskas - dėl tų nesibaigiančių reikalavimų duoti jam pinigų. Nuo mokyklos laikų prašinėdavo - tai esą mokyklos remontui reikia, tai dar kam nors, kol paaiškėdavo, kad anūkas meluoja. O iš kur galim duoti, kad patys vos verčiamės iš savo pensijų. Pavargau nuo jo reikalavimų.
Atstojo tėvą ir motiną
Seneliams labai graudu ir apmaudu, kad anūko agresija - tai "padėka" jiems už suteiktą sočią ir šiltą pastogę. Mat ir Valdas, ir jo jaunesnysis brolis Vitas (17 m.) augdami nematė tikrosios savo motinos tiek, kiek paprastai vaikui reikia ir kiek norisi. Abu berniukai vienas paskui kitą, vos gimę, buvo parsigabenti į senelių namus. Tuomet Kemežiams, maždaug 60-mečiams, neatrodė būsią sunku atstoti vaikaičiams tėvą ir motiną.
- Tuo metu, kai dukra Janina susilaukė ir pirmagimio, ir antrojo vaikelio, ji mokėsi geležinkeliečių technikume, - močiutė Julė aiškino, kodėl anūkai užaugo senelių, o ne motinos namuose. - Buvo labai jauna, vieniša su kūdikiais, o mes labai norėjome, kad vaikai nesukliudytų jos mokslams. Mažylius labai mylėjome - nė mūsų amžius nebuvo kliūtis jais rūpintis. O paskui, nors Janina baigė tą savo mokslą, vaikaičiai taip ir liko pas mus, nes ji savo gyvenimą susikūrė toli nuo mūsų - Jonavoje. Ten ir dabar turi kitą šeimą, o pas mus - tik reta viešnia.
Močiutė neprisiminė, kad jaunuoliu tapęs Valdas kada nors būtų padėjęs jiems ūkyje - nei daržų ravėjo, nei namo sienas perdažyti skubėjo. Bulves seneliai irgi nusikasdavo dviese, nelaukdami, kada kuris ateis į pagalbą. Anot Julės, turėdamas aibes laisvo laiko ir nelinkdamas prie mokslų (baigė tik aštuonias klases), Valdas ieškodavo pramogų už namų sienų. Jų prisigalvodavo su panašių pomėgių turinčiais bendraminčiais.
Lemtingas anūko išpuolis
Anot senelio, Valdas jau kelerius metus priverstas "draugauti" su apylinkės inspektoriumi Donatu Merkevičiumi, nes vis neišbrenda iš bėdų. Tačiau dėl jų, senelio žodžiais, pats kaltas. Jau būta problemų dėl vagysčių ir plėšimo, dėl ginklo laikymo, dėl melagingo pranešimo į policiją apie neva padarytą nusikaltimą. Valdas nelinkęs gyventi ramiai. Pastaruoju metu apylinkės inspektorius vis būdavo informuojamas, kad Valdas smurtauja prieš savo senelius. Pastarieji vengė skųstis ir viešinti savo skausmą. Bene prieš mėnesį jiems, prasitarusiems dėl anūko Valdo nuolatinio reketo, kai šis atėmė dalį gautos pensijos, buvo pasakyta, kad daugiau niekas jiems nepadės, jeigu blogietį anūką jie ir toliau "dangstys". Gali būti, kad ši užuomina paakino senuosius Kemežius elgtis kitaip.
Sausio 31-osios įvykis, dėl kurio prireikė ne tik policijos, bet ir medikų pagalbos, Valdui buvo lemtingas. Tą pavakarę vaikinas parėjo į namus šiek tiek išgėręs. Radęs namuose tik vieną senelę, iškart puolė prie jos ir pradėjo reikalauti pinigų. Namuose buvęs jaunesnysis Valdo brolis triukšmadario neramino - jis, dar anksčiau senelio patartas, stengdavosi "nekišti nagų į š..." Valdas, sulaukęs senelės neigiamo atsakymo, pradėjo grasinti visus išžudysiąs - padegsiąs arba sušaudysiąs. Staiga smogęs senelei kumščiu į nugarą ir ją stumtelėjęs, Valdas tepamatė, kad senelė susvirduliavusi parkrito. Moteriškė nugriuvo ant virtuvėje stovėjusių kibirų, o galva skaudžiai trenkėsi į sieną. Po kiek laiko šiaip taip atsikėlusi Julė padavė anūkui 100 litų, kad šis atstotų. Valdas, pasiekęs savo, išsinešdino iš namų tebegrasindamas.
Skausmo kamuojamai močiutei tą vakarą prireikė medikų pagalbos - namuose likusio anūko Vito dėmesio ir globos nepakako. Ji buvo išgabenta iš namų greitosios pagalbos automobiliu. Medikai nustatė, kad senutei lūžę du šonkauliai, patarė, kaip gydytis, ir išleido į namus. Kai apie smurtą sužinojo senelis, buvo nutarta pagaliau sutraukyti tą baimės ir skausmo grandinę - sutuoktiniai kreipėsi į policiją.
Kalės trejus metus
Pareigūnų iškart surastas Valdas buvo uždarytas į areštinę, o paskui ir suimtas, nes dėl agresyvaus smurtautojo rizikuoti senelių gyvybe niekas nenorėjo, o jie patys skundėsi nebegalėsiantys visą laiką gyventi bijodami. Vaikinas, būdamas blaivus, savo kaltės neneigė. Tyrėjai pasistengė surinkti ir įforminti padaryto nusikaltimo medžiagą labai greitai, kad kaltininkas pasiektų teisiamųjų suolą pagreitinto proceso tvarka (per dešimt dienų nuo nusikaltimo).
Teisme Valdas verkė. Ar jo ašaros buvo tikros, žinojo tik jis pats. Močiutė dėl sveikatos būklės nedalyvavo teismo posėdyje, o atvykęs senelis tvirtai laikėsi savo ankstesnės pozicijos - kartojo, kad anūkui jau daug kartų atleista, bet jis niekada nepadarė išvadų.
Teismas nutarė neigiamai charakterizuojamą Valdą Kemežį, prieš metus teistą jau du kartus (abu kartus buvo paskirtos arešto bausmės), už senelės apiplėšimą pasiųsti trejiems metams į pataisos namus.
- Dabar, kai skausmas man jau atlėgsta, o anūkas - ilgam už grotų, aš jau gailiuosi, kad vyras paskubėjo tą vakarą kreiptis į policiją, - susigraudino Julė. - Argi jie ten, pataisos namuose, persiauklėja?! Pagalvoju, kad man jau laikas mirti, o Valdas dar privalo gyventi laisvas ir laimingas. Laikys vaikas pyktį ant manęs - grįžęs tai gal visai pasius iš keršto. Guodžiuosi, kad aš jo grįžtant jau nesulauksiu. Žinokit, jeigu pas mus būtų geresnė drausmė, visur - tvarka, tai šitaip nebūtų atsitikę. Būtų anūkas laiku paimtas į kariuomenę, dabar gal dirbtų, gal šeimą turėtų. Dykas buvimas prie gero nepriveda...
Senelis, paklaustas, ar irgi pritaria liūdnoms žmonos nuotaikoms, išvengė tiesaus atsakymo, tvirtindamas, kad atsakymas tėra vienas: senatvėje reikalinga ramybė! Jam smagu, kad pagaliau Julė galės neslapstyti peilių ir kirvių, kaip darydavo keletą pastarųjų metų, vos tik pamatydavo pareinant anūką Valdą.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Valdo močiutė Julė nenorėjo, kad anūkas atsidurtų už grotų, tačiau kęsti jo išpuolių nebegalėjo
- Senelis Povilas Kemežys sako, kad anūkas pats prisišaukė bėdą
2006 02 15
