Sigitas STASAITIS
Automobilis - po būsto stambiausias vyrų (dabar jau ir moterų) pirkinys. Kliedime Europos Sąjunga, o absoliuti dauguma Lietuvos piliečių apie naują mašiną gali tik pasvajoti. 9 iš 10 tautiečių turguje perka tokius automobilius, kurie ne ką jaunesni už pirkėją. Laimei, tūkstančiai pardavėjų Radviliškio ir Utenos, Marijampolės ir Gariūnų turguose pasiruošę patenkinti net ir pačių neturtingiausiųjų poreikį važinėtis. Prekeivos stebuklingu būdu, dažnai ne itin dorai sugeba padaryti, kad 8-14 metų automobilis atrodytų kaip naujas. Ši publikacija apie tai, kaip apgaudinėja senų mašinų pardavėjai, bei keli patarimai, kaip neapsigauti perkant 10 metų ar senesnį automobilį.
Labiausiai laukiami rusai
Pirmiausia tenka pripažinti, jog automobilių pardavėjai turguose labiausiai laukia rusakalbių pirkėjų iš Rusijos, Baltarusijos, Latvijos ar Kazachijos. Tokie renkasi greitai, derasi trumpai. Kita vertus, jie patys yra automobilių perpardavinėtojai, todėl ne taip lengvai apgaunami. Rusakalbiai mūsų turguose nuperka keturis penktadalius senų mašinų ir tik penktadalį "senų geldų", dažniausiai bekainuojančių iki 1 500 JAV dolerių, įsigyja mūsų tautiečiai. Profesionalus mašinų pardavėjas Vytas iš Panevėžio, Radviliškio mašinų turguje paklaustas, kodėl nemėgsta pirkėjų lietuvių, neslėpė:
- Yra tokia patarlė: "Su durnu du turgu". Tai va, ir su lietuviu panašiai. Dažnas bičiulis valandą susiraukęs suka ratus aplink mašiną, po to dar dvi valandas derasi, o nusiderėjęs, žiūrėk, apsisuka ir neina.
Paklaustas, kokių automobilių dažniausiai nori lietuviai, prekeivis juokiasi:
- Kad būtų mažas, bet labai talpus. Kad variklis būtų galingas, tačiau nuvažiuoti šimtui kilometrų užtektų 6 litrų benzino. Kad atrodytų kaip šiemet gamintas, o kainuotų kaip seni žiguliai. Žodžiu, lietuvis dažniausiai nori už 1 000 JAV dolerių nupirkti apynaujį automobilį. Tokio neradę perka pagal savo piniginę, tik labai raukosi.
Numačius Rusijoje įvesti didelius įvežimo muitus senesniems automobiliams, rusų Lietuvos automobilių turguose turėtų gerokai sumažėti. Jei naujuosiuose Rusijos įstatymuose nepavyks rasti kokios nors landos, daugumai senų automobilių prekyba užsiimančių lietuvių ateis sunkios dienos: parduoti lietuviui automobilį yra tikras vargas.
Žinodami apie tautiečių šykštumą bei neturtą, automobilių prekeiviai stengiasi iškišti savo prekę skiesdami pasakas patikliesiems.
Pati populiariausia pasaka, jog parduodama mašina nebuvo patyrusi avarijos. "Akistatos" korespondentas susisiekė su Lietuvos vokiečiu Robertu, kuris jau dešimt metų gyvena Vokietijoje ir verčiasi tarpininkaudamas lietuvių (ir ne tik) prekybininkams įsigyjant padėvėtus automobilius. Jis juos suranda, padeda nusiderėti, vertėjauja. Pasak Roberto, ir Vokietijoje netrūksta mažiau pasiturinčių žmonių, kurie perka senus, tačiau važiuojančius automobilius. Pavyzdžiui, iš Lietuvoje perkamų mašinų populiariausias 10 metų "Volkswagen Passat" Vokietijoje kainuoja beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje - apie 1 300 JAV dolerių. Taigi mūsų perpardavinėtojams yra prasmė pirkti tik dvigubai pigesnę mašiną, tačiau tokia bus avarijoje apdaužyta, sulūžusia važiuokle ar "užkalusiu" varikliu. Vakarų Europoje labai brangios autoservisų paslaugos, tad nebevažiuojančios mašinos, ypač be išmetimo dujų katalizatorių (už tokias didesni mokesčiai), parduodamos labai pigiai.
Iš Vakarų Europos parvežti automobiliai prieš turgų yra paskubomis taisomi, valomi ir gražinami (prekeivių žargonu, "prikeliami").
Patikliesiems sekamos pasakos
Nereikia nė sakyti, jog senoms mašinoms "prikelti" detalių ieškoma tik senų automobilių kapinėse - aikštelėse. Aplankstytos kėbulo vietos dažomos kuo pigiau, tinkamai neparuošus paviršių, tad taisytos vietos veikiai ima rūdyti. Tik labai prityrusi akis pažins vos įžiūrimą kitą dažų atspalvį, ir tai tik saulės apšviestoje vietoje. Specialistas dažytas vietas gal pažins ir iš tipiškų miniatiūrinių glaisto duobučių. Neprityrusiam pirkėjui bandyti rasti tiesintas ir dažytas vietas - bergždžias užsiėmimas. Nenusiminkite, įsigijęs pavažinėtą automobilį pagal rūdis bei ištrupėjusį glaistą po mėnesio kito aiškiai pamatysite, kur ir kiek tamstos "naujasis" automobilis buvo sulankstytas, glaistytas ir dažytas.
Antra, jauninant mašiną atsukamas nuvažiuoto kilometražo spidometro skaitiklis. Nesvarbu, kiek metų turguje parduodamam automobiliui, - praktiškai visų spidometrai rodo, jog mašina nuriedėjusi nuo 100 000 iki 200 000 kilometrų. Tai reikalinga tam, kad pirkėjui galima būtų sekti pasakėlę, jog "tą automobilį turėjo nukaršęs senelis, kuris važiuodavo tik sekmadieniais į bažnyčią", arba "namisėda senutė, kurios dukros apie jos turėtą transporto priemonę sužinojo tik po automobilistės mirties, nes laikė ją šieno kupetoje". Tam, kad pirkėjas galutinai įtikėtų, pardavėjas pirkėjui baksnoja į atsuktą ridos skaitiklį. Tiesa, netikslu sakyti, jog skaitikliai atsukami. "Akistatai" vienas automechanikas elektrikas, tokias paslaugas teikiantis už 10-30 litų, prisipažino, jog niekas nesivargina sukti mechaninio skaitiklio. Paprasčiausiai atsuktuvu išlaužiami pirmojo ratuko danteliai ir jis pastatomas į reikalingą padėtį. Tai ypač patinka rusams, nes pasienyje deklaruodami apie automobilį jie sulaužytą skaitiklį pasuka taip, kad automobilio spidometras rodo transporto priemonę nuvažiavus per pusę milijono kilometrų. Rusijos turguje tas pats skaitiklis jau vėl rodo, kad automobiliu mažai važiuota, pirkėjams rusams sekama pažįstama pasaka apie namisėdą senelę ar taupųjį kunigėlį.
Sutvarkomas bet koks skaitiklis
Atsukti parduodamo automobilio ridos skaitiklį kai kuriose Vakarų šalyse laikoma kriminaliniu nusikaltimu (JAV net yra už tai nuteistų), todėl prieš keletą metų pradėti gaminti elektroniniai kilometražo skaitikliai, kurių atsuktuvu nesulaužysi. Tuščiai vargta - auksarankiai perprato ir elektroniką: prijungus generatoriuką elektroninis skaitiklis atsukamas dar paprasčiau nei mechaninis. Pasak Roberto, net Vokietijos (!) laikraščiuose šalia skelbimų apie parduodamus automobilius užtektinai pasiūlymų "sutvarkyti elektroninį spidometrą". Robertas sako, jog paslaugos teikėjai net patys siūlosi atvykti pas klientą. Mūsų auksarankiai buvo demaskuoti V. Matulevičiaus televizijos laidoje, kurioje iš Apsaugos policijos išvarytas dzūkas visai Lietuvai parodė, kaip jo buvę kolegos įsitaisė slaptą jungiklį tarnybiniame automobilyje "VW Golf". Jį įjungus elektroninis ridos skaitiklis lekia lyg pašėlęs į priekį. Prirašę nenuvažiuotus kilometrus policininkai pavogdavo benziną.
Labiau patyręs pirkėjas žiūri ne į spidometro skaitiklį, o į tai, kiek nudilęs mašinos vairas, pavarų svirtis bei pedalai - pagal tai ridą galima atspėti 50 000 kilometrų tikslumu. Apskritai derėtų vadovautis liūdnu faktu, kad statistinis Vokietijos gyventojas per metus nuvažiuoja mažiausiai 30 000-50 000 kilometrų. Užuot spoksoję į skaitiklį ir klausęs į pardavėjo pasakų geriau nusiteikite, jog jūsų perkamas 10 metų kledaras jau nuriedėjęs apie pusę milijono kilometrų. Taip bus tikriau.
Po kėbulo brangiausia automobilio dalis - variklis. Jį taisyti perpardavinėtojai nemėgsta, nes tai nepigus malonumas. Paskutinis išsigelbėjimas - tepalo priedai, perpardavinėtojų vadinami "daktaru" arba "medumi". Jei "daktaras" nepadeda, perpardavinėtojai geriau pakeis motorą kitu, nupirktu sąvartyne, nei darys kapitalinį remontą. Taip pigiau. Populiaraus 10 metų senumo vokiško automobilio variklis įsigyjamas už 250-1 000 litų.
Dyzelis žada nelaimes
Kur kas didesni nemalonumai laukia nusipirkus automobilį su susidėvėjusiu dyzeliniu varikliu, ir sukčiai čia niekuo dėti. Brangstant benzinui dyzelinės mašinos Lietuvoje paskutiniuosius porą metų tapo ypač geidžiamos, mat važiuoti dyzelinu pusantro karto pigiau nei benzinu. Kas, kad seni dyzeliukai burzgia lyg traktorius - ne veltui šio variklio išradėjui Rudolfui Dyzeliui 1894 metais eksperimentuojant daržinėje, kaimynai ant inžinieriaus užsiundė policiją, apkaltinę monetų kalimu. Varikliui be žvakių užburzgus išradėjas tapo multimilijonierium, bet laimės nenusipirko - 1913 metais Rudolfas iššokęs iš laivo nusiskandino. Nelaimingojo inžinieriaus kūrinys - dyzelinis variklis - sudėtingesnis, opesnis, sunkiau ir brangiau taisomas.
Skirtingai nei Lietuvoje, Vakaruose dyzelinius automobilius perka ne iš taupumo. Dažniausiai juos įsigyja firmos bei tie piliečiai, kurie daug važiuoja. Kai tokie automobilistai pajunta, jog varikliui artėja paskutinioji, automobilį parduoda. Tai supratę mūsų pirkėjai ėmė ieškoti mašinų su dyzeliniais varikliais po avarijos, o sukčiai sugalvojo naują apgaulės versiją - tokiu automobiliu lengvai stuktelima sienon ir jį jau galima parduoti pasakojant, jog tai buvusi mašina su puikiu varikliu, tik po avarijos vokiečiui jos nebeapsimoka taisyti. Pats elementariausias dyzelinio variklio remontas atsieis mažiausiai 500-600 dolerių, o japoniško - gal dvigubai brangiau. Šiukšlyne už seną dyzelinį variklį nulups 1 000 - 2 500 litų, o garantijos niekas neduos. Dažnai nuo senatvės ar perkaitimo įtrūksta dyzelinio variklio cilindrų bloko galvutės. Perpardavinėtojas vargu ar kitą pirks (pavyzdžiui variklio BMW 524 d galvutė su vožtuvais kainuoja mažiausiai 1 500 litų), suvirins senąją. Nelaimė ta, jog virinimui prie vožtuvų nėra vietos, o suvirinus vien glotnųjį paviršių galvutė netrukus vėl trūksta.
Apsisaugojimo priemonių beveik nėra. Perkant mašiną su dyzeliniu varikliu galima ir reikėtų pamatuoti kompresiją cilindruose, tačiau ši operacija kainuoja mažiausiai 40 lirų. Geras cilindrų sandarumas dar negarantuoja, kad variklis tarnaus. Specialistas į variklio tepalą įpiltą priedą "daktarą" pažins pagal lipnumą, tačiau tik specialistas.
Pirkdamas nepagailėk specialistui
Sukčiaujama ir taisant važiuoklę. Triukšmą pavarų dėžėje bei užpakaliniame tilte (mašinoms, kurios varomos galiniais ratais) nedoras pardavėjas kartais tildo į šiuos agregatus įberdamas kamštinio medžio ar polietileno plėvių. Agregatas trumpam nutyla, o nuvažiavus kelis tūkstančius kilometrų visai subyra.
Dažnai mašinos dažai per dešimtmetį nuo saulės nublunka. Tuomet smulkiausiu švitriniu popieriumi pašalinamas pats dažų paviršius, likusi danga poliruojama ir mašina vėl atrodo kaip ką tik iš parduotuvės.
Norėdami išvengti pardavėjų suktumo išmanantys pirkėjai vis dažniau rinkdavosi ką tik iš užsienio atvežtus, dar nuo autovežio nenukeltus automobilius. Sukčiai ir čia rado būdą mulkinti: neretai apdaužytos mašinos nukeliamos nuo autovežio, pigiai paremontuojamos, papoliruojamos ir vėl užkėlus vežamos į turgų. Daug patraukliau atrodantys automobiliai tuomet įgyja didesnę kainą, nors iš esmės lieka tokie pat sugriuvėliai.
Vaistų nuo tokio sukčiavimo beveik nėra. Tik prityręs žinovas atspės, jog mašinos Lietuvoje jau buvo nukeltos nuo tralo - perpardavinėtojai pagal laikinus raudonuosius numerius žino, kada jie išduoti, ar švieži, ar reikia mušti kainą.
Nereikia galvoti, jog visi čia išvardinti gudravimo būdai yra ypatingai nedori - apynaujų automobilių pirkėjai kur kas labiau apgaunami, pavyzdžiui, vietoje tūkstančius kainuojančios saugos pagalvės gaudami kiaurą maišą. Be to, taip sukčiaujama visame pasaulyje.
Kaip renkantis žmoną verta įsiklausyti į tėvų, taip perkant mašiną - į specialisto patarimą. Autoservisai, kurių dabar netrūksta, visada pasiruošę ateiti į pagalbą, tik, aišku, ne už ačiū. Žinovai pusiau juokais pataria, jog vyrui rinktis mašiną reikia kaip moterį - tokią, kad patiktų. Ne tai esmė, kad moters, tai yra mašinos, išmetimo vamzdis nebūtų prarūdijęs, kur nors truputį atsilupę dažai ar kiek daugiau metų - svarbiausia, kad pirkinys iš esmės būtų kuo geresnės būklės. 10 metų automobilį kartkartėm neišvengiamai prisieis remontuoti, o mokėti už širdžiai mielą daiktą ne taip skauda. Neturtingiems vyrams arba mašinoms nejaučiantiems jokių sentimentų patariama pirkti automobilį, kurį pigiausia remontuoti: seną folksvageną arba opelį. Statistinio lietuvio automobilis - vokiška mašina, pagaminta 1986 metais, dažniausiai kelianti problemų per techninę apžiūrą.
