Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Rugsėjo viduryje Vilniaus apygardos teisme pradėta nagrinėti prekyba žmonėmis ir pelnymusi iš prostitucijos įtariamų visaginiečių A. Akimovos ir A. Sventickio (tai brolis ir sesuo) bei panevėžiečio A. Kaznovskio baudžiamoji byla. Šiai trijulei pareikšti įtarimai dėl bandymų pasipelnyti Vokietijos viešnamiams pardavinėjant jaunas, gražias lietuvaites. Kaip jau nustatyta, merginas šiam darbui verbavusi sutenerė A. Akimova be jokių užuolankų pranešdavo, kokį darbą užsienyje teks dirbti, pamokydavo, kaip svetur lietuvaitėms reikėtų elgtis, kad nepastebėtų budri pareigūnų akis, kad nebūtų deportuotos, nesukeltų įtarimų kertant pasienį.
Pareiškusios norą užsienyje savo kūnu užsidirbti pinigų merginos būdavo kruopščiai apžiūrimos, įvertinama jų figūra, patrauklumas ir, žinoma, kaina. Už gyvąją "prekę", priklausomai nuo jos įvertinimo, būdavo sumokama nuo 1 000 iki 1 500 litų, o kai kada - ir dar daugiau. Nepilnametės, beje, buvo vertinamos brangiau...
Minėtai trijulei vienas toks sandėris baigėsi liūdnai: suteneriai užkibo ant organizuoto nusikalstamumo tarnybos pareigūnų meškerės ir buvo sulaikyti.
Bylos tyrimo metu brolis ir sesuo pripažino savo kaltę ir, kaip paprastai būna, dabar dėl savo "neapgalvotų veiksmų" labai išgyvena, gailisi. Jų bendrininkas A. Kaznovskis savo kaltę kategoriškai neigia, dievagojasi niekada neturėjęs net minties užsiimti merginų į užsienį gabenimu, perpardavimu.
Be abejo, šios painios bylos nagrinėjimo teisme pabaiga dar labai toli - teks apklausti ne vieną nukentėjusiąją, sulaikymo operacijoje dalyvavusius pareigūnus, kitus su šia byla susijusius asmenis, įslaptintus liudytojus. Tačiau kad ir kiek tai beužtruktų, norisi tikėti, kad įtariamiesiems nepavyks išvengti griežtų bausmių. Beje, už prekybą žmonėmis ir pelnymąsi iš prostitucijos įstatymai šiuo metu numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų...
Prostitutės iš Lietuvos užtvindė Vokietiją
Lietuvos policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnai turi duomenų, jog pastaruoju metu "gyvos gėlės" iš Lietuvos tiesiog užtvindė Vokietijos sekso rinką. Yra žinoma, jog iš visų pernai į Vokietiją nelegaliam sekso verslui atvykusių dailiosios lyties atstovių lietuvaitės sudarė beveik septintadalį - per 750 arba 14,7 procento visų nelegalių! Tokiu pat amatu užsiimančių rusaičių Vokietijoje rasta vos trimis procentais daugiau. O juk Lietuva, palyginus su Rusija, - nykštukė, turinti šimteriopai mažiau gyventojų... Beje, lietuvaitės jau nebe pirmi metai "šluosto nosį" ir bulgarėms, ukrainietėms...
Prekiaujančiųjų savo kūnu dailių lietuvaičių jau apstu ir Belgijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Nyderlanduose ir kitose išsivysčiusiose šalyse.
Pažymėtina ir tai, jog į prekeivių žmonėmis rankas (apgaule ar savanoriškai) vis daugiau patenka jaunučių - vos 18 metų sulaukusių merginų. Ir net nepilnamečių! Neturinčiosioms reikiamų dokumentų jie čia pat paruošiami, sutvarkomi. Neretai Lietuvoje tokioms panelėms surengiami "kursai", nes suteneriai turi garantuoti savo "prekių" sugebėjimus, "išsilavinimą" sekso srityje. Apytikslė vienos į užsienį parduodamos sekso vergės kaina - 300-400 eurų.
Vitalija labai norėjo pinigų ir laisvės...
"Akistatos" pašnekovė - kaunietė Vitalija (vardas pakeistas). Devyniolikmetė ne per seniausiai sugrįžo į Lietuvą.
Vitalija - viena iš šimtų, o gal ir tūkstančių lietuvaičių, svajojusių kaip įmanoma greičiau tapti savarankiška, laisva nuo motinos "pamokslų", greičiau praturtėti, tačiau per savo žioplumą, nedovanotiną patiklumą įkliuvusi į standžiai nunertą prekeivių moterimis tinklą.
- Vienoje Kauno vidurinėje baigiau 9 klases, - Vitalija ėmė vardinti pagrindinius savo trumpos biografijos akcentus. - Kodėl tik tiek? Ai, mokslai man nelabai sekėsi, nesutariau su mokytojais... Žodžiu, norėjau greičiau atsistoti ant kojų, tapti nuo nieko nepriklausoma...
Kiek patylėjusi Vitalija prisipažino dar daugiau problemų turėjusi namuose - su motina konfliktai esą nesibaigdavę dieną naktį (tėvo Vitalija neturi). Ko reikėjo su artimiausiu žmogumi pyktis, nesutarti? Motina, anot pašnekovės, buvo "su kompleksais": dukrą laikė po savo sparneliu, gniuždė bet kokį savarankiškumą. Tačiau kuo labiau mama draudė, tuo Vitalijai norėjosi šėlti, "lakstyti laukais". O bene didžiausia problema buvo tai, kad motina skersai žiūrėjo į Vitalijos draugus, visuose juose matydavo priešus, tik ir ieškančius progos jauna gražia mergaite pasinaudoti...
Motina Vitalijai esą nuolat kaldavusi į galvą, kad dar ne metas draugystėms ir meilėms, kad reikia mokytis, įgyti specialybę, o vakarais tupėti namuose. Tai kaip, girdi, tokios nesąmonės nenervins!
Praraja tarp motinos ir jos vienturtėlės nuolat gilėjo. Protestuodama prieš namų "karcerį" Vitalija metė mokyklą (ką tik buvo pradėjusi lankyti dešimtąją klasę) ir nusprendė gyventi savarankiškai - ėmė ieškotis darbo užsienyje.
Vitalija į laikraštį "Noriu" parašė skelbimą. Pusėtinai rusiškai ir angliškai kalbanti mergina pageidavo dirbti kurioje nors užsienio šalyje vaikų aukle ar panašų darbą. Paskambino Aivaras. Pasiūlė susitikti, o susitikęs (ir, matyt, teigiamai įvertinęs Vitalijos išvaizdą) paaiškino, kad jo firma organizuoja jaunų panelių grupes dirbti namų tvarkytojomis šeimose Norvegijoje.
Vitalija sutiko iškart - net pamiršo pasiteirauti, koks žadamas atlygis. Tiesa, merginai prisiėjo kiek lukterėti - kol sueis 18 metų (Aivaras patikino, jog užsieniečių šeimos nepilnamečių nepageidauja). Per tuos kelis mėnesius "darbdavys" tvirtino surinksiąs didesnę namų tvarkytojų ir auklių grupę ir visas jas pristatysiąs "iki slenksčio".
- Tik pakeliui į Norvegiją sužinojau, jog man surastas darbas - Osle, jaunoje šeimoje, - toliau pasakojo Vitalija. - Norėjau plačiau pasiaiškinti, ką reikės daryti, ar yra mažų vaikų, kiek man už tai mokės, bet Aivaras buvo kažkoks užsidaręs, nekalbus, nuolat kažkuo užsiėmęs...
Osle visa kompanija (Aivaras lydėjo penkias būsimąsias "darbininkes") nuvažiavo į butą, kuriame buvo pilna rusakalbių vyrų ir jaunų panelių. Vyrai užsidarė atskirai, kažką ilgai kalbėjo, derino. Netrukus Aivaras Vitalijai pranešė, kad jos - namų tvarkytojos - vieta, deja, jau užimta, ir pasiūlė... jo žodžiais, kur kas pelningesnį darbą - vyrams daryti masažiukus...
- Ne, Aivaras man negrasino, nesmurtavo prieš mane, tačiau iš jo įsakmaus, griežto tono supratau, kad negaliu atsisakyti, - ištarusi šiuos žodžius, Vitalija staiga susijaudino, akys pritvinko ašarų... - Turbūt žinote, ką reiškia tie "masažiukai"...
Aklas Vitalijos paklusnumas suteneriams padarė neblogą įspūdį - jie merginą apgyvendino erdviame keturių kambarių bute, kur glaudėsi ir penkios rusaitės. Čia pat buvo priiminėjami užsakymai, už sandarių durų - "sexroom". Dažniausiai šiame bute apsilankydavo pusamžiai, inteligentiški, pasiturintys vyrai. Dauguma - ne pirmą ir ne antrą kartą... Už valandą merginai būdavo sumokama apie 1 800-2 000 Norvegijos kronų (900 - 1 000 litų), tačiau visus šiuos pinigus reikėdavo atiduoti kelis tokius "taškus" prižiūrinčiam rusakalbiam vyrukui, visų vadinamam "bosu". Priklausomai nuo pastarojo nuotaikos, klientą aptarnavusiai prostitutei būdavo grąžinama trečdalis ar dar mažiau. Bosas vis dejuodavo, kad daug kainuoja maistas ir sekso reikmenys, kurį duodavo už dyką. Tiesa, pačioms merginoms reikėjo pasirūpinti kosmetika, higienos priemonėmis, cigaretėmis, o visa tai Norvegijoje kainuoja didžiulius pinigus (pavyzdžiui, už lūpų blizgesį mūsų pinigais Vitalija suplojo 220 litų, už cigarečių pakelį ar ledų porciją - 25 litus, ir t. t.).
Nuolatinė įtampa, nerimas ("bosas" nuolat primindavo, kaip įkliuvus aiškintis pareigūnams, griežtai įspėdamas neplepėti ko nereikia), baimė, pažeminimas - visa tai Vitaliją lydėjo nuo pirmųjų gyvenimo ir darbo Osle dienų. Ir taip - visą pusmetį! Ji ir pati pajuto, kokia pasidarė nervinga, jautri, išsekusi. Būdavo dienų, kai ji ilgai žvelgdavo pro langą mąstydama, ar tikrai užsimuštų iššokusi iš penktojo aukšto, ar, neduok Dieve, liktų invalide... Beprotiško apsisprendimo akimirka, Vitalijos tikinimu, būtų greitai atėjusi.
- O kas atsitiko, kad tu staiga atsidūrei Lietuvoje? Kaip tau tai pavyko?
Vitalija liūdnai šyptelėjo, pakėlė plaukų sruogą, timptelėjo vieną megztinuko rankovę ir pratarė:
- Pažiūrėkite, kaip aš atrodau! Vien išbėrimai, spuogai... Nesu užkrečiama, bet kas su tokia norės atsigulti?..
Pasirodo, Vitalija staiga sunegalavo ir netikėtai pasirodęs Aivaras ją (aišku, ne už ačiū) parvežė į Lietuvą. Kur daugiau dukra paklydėlė eis, kas jos laukia... Tik motina. Apsikabino abi, apsiašarojo...
Mama, anot Vitalijos, pakraupo pamačiusi, kaip atrodė jos dukra - pleiskanotomis rausvomis dėmelėmis buvo nusėta jau ne tik galva, paausiai, alkūnės, bet ir dalis nugaros, pilvas, blauzdos...
Vitalija parsivežė šiek tiek pinigų, tad iškart nuskubėjo į privatų odos ligų kabinetą. Gydytojas paskyrė tablečių, tepaliukų, tačiau bėrimas nė kiek nesumažėjo. Prireikė stipresnių, labai brangių vaistų. O kai tos rausvos dėmelės ėmė dengtis pleiskanotais žvyneliais, Vitalijai buvo galutinai diagnozuota psoriazė (žvynelinė). Gydytojas paaiškino, jog šiai nepagydomai ligai išsivystyti labai daug reikšmės turi skaudūs potyriai, stresai, nervinė įtampa... O to Vitalijai tikrai netrūko...
Vitalijos santaupos tirpsta labai greitai. Daug jų "suryja" brangūs tepaliukai, kuriais gydytis, kaip Vitaliją "pradžiugino" dermatologas, reikės visą gyvenimą.
- Neturėsiu už ką nusipirkti vaistų - teks vaikščioti žvynuotai, kaip undinei, - pro ašaras bando juokauti Vitalija, beje, jau konsultavusis ir pas psichiatrą.
Pastarasis "rado" dar vieną ligą - depresiją, kurios mėnesio trukmės gydymo kaina - per 100 litų! (Vitalija niekur nedirba, tad negauna kompensuojamųjų vaistų.)
Tokios tokelės... O ar Vitalija nesiruošia Aivaro įskųsti? Juk jis - tikrų tikriausias prekeivis merginomis!
- Juk pati esu kalta, tiksliau - kvaila, - Vitalijos akyse vėl sužibo ašara. - Siekiau mat atsistoti ant kojų, troškau savarankiškumo, laisvės, pinigų... Įžeidinėdavau mamytę, pykau, kodėl ji manimi per daug rūpinosi... Kvailelė... Visa tai man išlindo per gerklę...
Jei ne Vitalijos kadaise atstumtos, nesuprastos, niekintos ir žemintos motinos meilė ir rūpestingumas, merginos jau nebūtų tarp mūsų (Vitalija tuo įsitikinusi)...
Kodėl moterys tiki melu?
Pastarojo meto spaudoje panašių istorijų, kokia nutiko kaunietei Vitalijai, - dešimtys. Apie realią grėsmę jaunoms merginoms ir moterims be perstojo trimituoja radijo stotys, televizijos laidos. Nepaisant to, nukentėjusiųjų daugėja. Kodėl?
Anot Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų koordinatorės Rasos Erentaitės, niekas nesiruošia jaunų merginų ir moterų atkalbinėti ieškotis darbo užsienio šalyse, kur ne tik susitaupoma pinigų, bet ir susipažįstama su svečios šalies kultūra, papročiais, daug pamatoma, pakeliaujama, patiriama neišdildomų įspūdžių. Tačiau bėda ta, jog daug užsienin pasišovusių išlėkti jaunų merginų ir moterų nusvyla sparnelius - tampa prekeivių į sekso vergiją aukomis.
Pažymėtina tai, jog prekeiviai ar jų tarpininkai - puikūs psichologai, greitai perprantantys darbo užsienyje ieškančias jaunas moteris ir sugebantys joms per trumpą laiką patikimai "apsukti galveles". Kaip jau esą nustatyta, bene labiausiai pažeidžiamos, greičiausiai "užkimbančios" ant sutenerių jauko - merginos iš nepilnų, probleminių šeimų, o dar geriau - visiškos našlaitės (tokios arba neturės kam pasiskųsti, arba bus prigąsdintos liežuvį laikyti už dantų). Labai lengvai esą pažeidžiamos ir balansuojančios ties skurdo riba, nuolat kamuojamos nepriteklių (o taip norisi - kaip ir visoms jaunoms panelėms - gražiai atrodyti, madingai rengtis, turėti brangios kosmetikos ir pan.). Skaudus likimas esą gresia ir lengvabūdėms naivuolėms - susidedančioms su apsukriais vyrukais (verbuotojais) ir staiga juos iki ausų įsimylinčioms, dėl vaikinų pasiruošusioms net palikti šeimą, artimuosius (labai lengva manipuliuoti tokių panelių jausmais).
Ką reikėtų žinoti susiruošusiosioms į užsienį
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų koordinatorės Rasos Erentaitės teigimu, bet koks kvietimas dirbti - ar tai būtų šokėjos, padavėjos, kambarinės, namų tvarkytojos, auklės, modelio ir t. t. darbas - dar nereiškia, kad iš tikrųjų, nuvykus į vietą, tai ir bus pasiūlyta. Mat vieša reklama esą visiškai nereiškia, kad besiskelbianti firma dirba legaliai (laikraščių leidėjai netikrina, ar besireklamuojanti bendrovė turi licenciją). Kompanijų, turinčių licenciją įdarbinti lietuvius užsienyje, sąrašą, anot Rasos Erentaitės, galima gauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje telefonu (8*5) 233 02 13, taip pat perskaityti internete adresu www.ldb.lt/du.htm. Kitas patarimas - būtinai pasirašyti darbo sutartį, reikalauti, kad ji būtų kuo detalesnė. Be to, galima paskambinti į tos valstybės, kurion ruošiamasi vykti, ambasadą Lietuvoje ir sužinoti, kokie reikalavimai keliami užsieniečiams, norintiems įsidarbinti toje šalyje. Ten pat galima išsiaiškinti, kaip gauti leidimą dirbti ir gyventi, bei kitus dominančius dalykus. Susiruošus vykti į užsienį apie tai būtina pranešti kitiems šeimos nariams, o jei šeimos nėra - giminaičiams, draugams, artimiesiems. Jiems paliekamas ir tikslus adresas, kur planuojama apsistoti, taip pat informacija apie būsimą darbdavį. Reikėtų toje šalyje, kur planuojama dirbti ir gyventi, susirasti kuo daugiau kontaktinių adresų ir, be abejo, Lietuvos ambasados toje valstybėje koordinates. Patartina Lietuvoje liekantiems artimiesiems palikti paso kopiją ir naujausią nuotrauką, o į kelionę, be paso, pasiimti ir jo kopiją (jos prireiks, jei originalas būtų atimtas ar netikėtai pradingtų). Būtina apsidrausti nuo nelaimingų atsitikimų, ligos, susitarti su Lietuvoje liekančiais tėvais ar kitais artimaisiais, kaip bus su jais bendraujama, kokiu būdu ir kaip dažnai susisiekiama. Būtų labai gerai, jei išvykstančioji pasiimtų pinigų bent bilietui atgal.
Pasak Rasos Erentaitės, toli gražu ne visos į užsienį susiruošusios lietuvaitės žino, jog ir trumpalaikiam darbui (nepaisant kelių išimčių) reikalingas leidimas, kurį (leidimą dirbti ar darbo vizą) privalu įsigyti dar prieš išvykstant iš Lietuvos. Mat jei į užsienį išvykstama turint turistės statusą ir ten įsidarbinama - tokia "turistė" tampa "nelegale". O tokie imigrantai, kaip žinia, neturi jokių socialinių garantijų ir teisių. Ir, žinoma, jokiu būdu niekam negalima atiduoti savo paso originalo (netiesa, kad jis būtinas įdarbinant), mat užsienyje asmenims be paso yra žymiai sunkiau gauti kokią nors pagalbą.
