Kiniškas žibintuvėlis už kelis eurus ir mobilusis telefonas „Nokia N90“ – pasirodo, tai viskas, ko reikia kino profesionalams, kad nufilmuotų pilnametražį filmą apie požiūrį į seksą šiuolaikinėje Italijoje.
Kai kino operatorius Marcell Mencarini ir kino režisierė Barbara Seghezzi (nuotraukoje) nutarė kurti dokumentinį filmą apie tai, ką italai mano apie meilę, seksą ir erotiką, jie mažiausiai suko galvą dėl filmo biudžeto, kūrybinės grupės ir prodiuserio – esminių dalykų, be kurių filmo sumanymas dažniausiai taip ir tik pačių kūrėjų galvose.
Visos techninės priemonės tilpo į kišenę: 90 minučių trukmės filmas buvo nufilmuotas mobiliuoju telefonu „Nokia N90“ (http://www.nokia.com/nseries/index.html?loc=inside,main_n90&lang=en&country=R1). Telefono 2 megapikselių kamera gali filmuoti 352x288 taškų vaizdą ir išsaugoti jį MPEG-4 formatu. Filmo kūrėjams to visiškai pakako. Garsui įrašyti taip pat užteko „Nokia N90“ galimybių – buvo naudojamas telefone integruotas mikrofonas. Papildomos technikos prireikė tik filmuojant sutemus ar tamsesnėse patalpose – šią problemą puikiausiai išsprendė už kelis eurus filmo kūrėjų nusipirktas kinietiškas žibintuvėlis.
Filmo esmė – atviri pokalbiai su skirtingais žmonėmis įvairiose Italijos vietose, tad didžiąją jo dalį sudaro stambūs, iš arti nufilmuoti pašnekovų planai. Filmo autorių manymu, mobiliojo telefono galimybių tam visiškai užteko.
Nufilmuoti epizodai buvo perkeliami į nešiojamąjį kompiuterį „Apple iBook Power PC G4“. Filmo kūrėjai su savimi buvo pasiėmę ir išorinį kietąjį diską „LaCie d2“. Vėliau nufilmuota medžiaga buvo techniškai sutvarkyta, suredaguota ir sumontuota naudojant „Final Cut Pro 5“, „Pro Tools7“ ir „Adobe Photoshop CS“ programinę įrangą. Filmas platinamas DVD, „miniDV“ ir BETACAM formatais. Jo anonsą – vadinamąjį „treilerį“ – galima pasižiūrėti filmą pristatančioje svetainėje (http://www.nuovicomizidamore.com/trailer.php). Įdomu, kad dar prieš pradedant kurti filmą buvo nuspręsta, kad jis bus rodomas ne tik per TV, bet ir pačiuose mobiliuosiuose telefonuose.
Natūrali šviesa ir natūralus garsas neabejotinai prisidėjo prie betarpiškos, atvirumą skatinančios bendravimo su filmo herojais atmosferos. Kai kalbinamų žmonių negąsdina į juos nukreiptos profesionalios kameros ir mikrofonai, jiems lengviau kalbėti apie intymiausius savo gyvenimo dalykus. Tad minimalios techninės filmavimo priemonės filmo kūrėjams buvo savotiška išeitis.
M. Mencarini ir B. Seghezzi mobiliuoju telefonu nufilmuotas dokumentinis filmas vadinasi „Naujieji meilės susitikimai“. Tai aliuzija į garsiojo italų kino meistro Piero Paolo Pasolinio 1963 m. sukurtą filmą „Meilės susitikimai“ („Comizi d‘amore“). Tuomet P. Pasolinis su filmavimo grupe apvažiavo Italiją imdamas interviu prieš kamerą iš įvairiausių žmonių. Jis norėjo sužinoti, ką jie mano apie seksą.
Po 40 metų tą patį sumanymą nutarė pakartoti M. Mencarini ir B. Seghezzi. Laikai tikrai pasikeitė - jiems jau nebereikėjo filmavimo grupės, bet ar pasikeitė italų požiūris į nufilmavo intymiąją gyvenimo pusę? „Naujųjų meilės susitikimų“ autoriai, keliaudami po visą šalį, kalbėjosi apie seksą su daugiau nei 1000 žmonių. Iš jų buvo atrinkta 100 įvairaus amžiaus, skirtingos socialinės padėties pašnekovų, interviu su kuriais pateko į filmą.
Kaip pasikeitė šiuolaikinių italų požiūris į seksą nuo P. Pasolinio nufilmuotų interviu? Pasak filmo autorių, kai kurios pažiūros nepasikeitė: svarbiausiu meilės ir sekso tikslu laikoma santuoka, nekaltybė tebelaikoma vertybe, o kai kurie pašnekovai homoseksualumą laiko liga. O pati didžiausia naujiena nuo Pasolinio laikų – tai, kad iš mobiliuoju telefonu nufilmuotų interviu susidarė įspūdis, jog moterys iš vyrų mokosi visų blogiausių dalykų.
Tačiau ko gero svarbiausias „Naujųjų meilės susitikimų“ atradimas – tai, kad kūrybingo žmogaus rankose mobilusis telefonas ar kita šiuolaikinė technikos priemonė gali padėti įgyvendinti tokius sumanymus, kuriems anksčiau prireikdavo didelio biudžeto ir būrio samdomų žmonių. Šis filmas patvirtino, kad svarbu idėja, o ne priemonės. Ir nors M. Mencarini ir B. Seghezzi tvirtina pirmieji pasaulyje nufilmavę pilnametražį filmą mobiliuoju telefonu, net ir šiandien dar nevėlu leistis dar nepramintais „mobiliojo kino“ kūrėjų takais. Jei kišenėje turite filmuojantį telefoną, tik nuo jūsų noro ir nuotaikos priklauso, ar tapsite kino režisieriumi – nors tik per atostogas.
