1994 metų gruodžio 8 dieną, vadovaujantis daugelio Europos ir pasaulio šalių praktika, Lietuvoje buvo įsteigta Seimo kontrolierių įstaiga, arba ombudsmeno (žmogaus teisių gynėjo) institucija.
- Ką tiria Seimo kontrolieriai? - tokį pirmąjį klausimą pateikėme Seimo kontrolierių įstaigos vadovui Romui Valentukevičiui.
- Jeigu trumpai - tiriami skundai dėl valstybės bei savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Vadinasi, į mus galima kreiptis, jei pareigūnas naudojasi tarnybine padėtimi ne tarnybos reikalais ar ne pagal įstatymą; jei savanaudiškais tikslais pasisavina ar kitiems perleidžia svetimą turtą ar lėšas; jei, vedinas keršto, pykčio, pavydo, karjerizmo ar kitų asmeninių paskatų, viršija jam suteiktus įgaliojimus bei savivaliauja. Mums galima apskųsti pareigūną, kuris sistemingai laikosi nereikalingų (išgalvotų) formalumų, nepagrįstai atsisako spręsti klausimus, vilkina priimti sprendimus.
- O kokiais atvejais jūsų įstaiga atsisakytų tirti gautą skundą?
- Netiriame Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės narių, teisėjų, prokurorų, policijos tyrėjų veiklos. Nepriimame ir skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, neturime įgaliojimų tikrinti paskelbtų teismų sprendimų ar nuosprendžių teisėtumo bei pagrįstumo.
- Daugelį išvardytų klausimų gali sėkmingai aiškintis kitos teisėtvarkos institucijos. Ar neatrodo, kad Seimo kontrolieriaus įstaiga dubliuoja kitų institucijų darbą?
- Jokiu būdu! Mūsų įstaiga - ne teisėsaugos institucija. Mes neatliekame ikiteisminio tyrimo ir negalime bausti.Kontrolieriams rūpi labai svarbi sritis - žmogaus teisių pažeidimai. Mūsų veiklos tikslas - ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos tinkamai tarnauja žmonėms. Aptikęs tokių nusikaltimų požymių, Seimo kontrolierius gali kreiptis į prokuratūrą, siūlydamas pradėti tyrimą. Galima siūlyti nusižengusiems pareigūnams skirti tarnybines nuobaudas ar net atleisti iš užimamų pareigų, pareikalauti kompensuoti materialinius ar moralinius nuostolius, patirtus dėl pareigūnų padarytų pažeidimų. Kai padaryti pažeidimai nėra sunkūs, galima tik atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos pažeidimus.
- Ar daug skundų gaunate? Nejau visi jie pasitvirtina?
- Kad būtų aiškiau, palyginsiu pernykščių metų skundų statistiką ir šiųmetinę. Pernai gavome apie 1 900 skundų. O šiemet, nors metai dar nesibaigę, gautų skundų skaičius jau viršija du tūkstančius. Taigi darbo krūvis didėja... Žinoma, nemaža dalis gautų skundų nepasitvirtina. Tačiau tai - jokia problema. Priešingai, dėl to galiu tik pasidžiaugti. Vadinasi, valdininkai daro tam tikrą pažangą, stengiasi dirbti nepriekaištingai!
- Dėl ko žmonės dažniausiai skundžiasi?
- Didžiąją skundų dalį sudaro nepasitenkinimas dėl nuosavybės teisių į žemę ar išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo vilkinimo. Labai daug asmenų skundžiasi dėl policijos ar prokuratūros pareigūnų neteisėtų veiksmų, taip pat dėl, atvirai pasakysiu, tragiškos padėties kai kuriose šalies policijos komisariatų areštinėse ar tardymo izoliatoriuose.
- Gal pateiktumėte pavyzdžių?
- Štai ir praėjusią savaitę mano priėmimo metu atvykęs pilietis skundėsi dėl vietos valdininkų darbo, atstatant nuosavybės teisę į žemę. Nors jo skundai buvo tirti jau ne kartą, kontrolieriai įstatymo pažeidimų nenustatė. Mat įstatymai yra įstatymai, kad ir kaip jie žmonėms nepatiktų, laikytis privalu. Tačiau kartais nereikia ir tyrimo, kad suprastum, jog buvo akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Štai neseniai į Vilniaus areštinę buvo uždaryta moteris. Ją pareigūnai išsivežė tiesiog iš darbo, vidury dienos, nieko per daug neaiškindami, kokiu pagrindu sulaiko! Pasirodo, toji moteris maždaug prieš pusmetį buvo padariusi avariją, ir dabar tyrėjas nusprendė, kad įtariamąją reikia patalpinti į areštinę! Kas čia per pokštai - argi avarijos kaltininkė, po eismo įvykio praėjus tiek daug laiko, tyrimui gali kaip nors pakenkti, paveikti liudytojus ir panašiai? Po mūsų įsikišimo sulaikytoji buvo bemat paleista... Dažnai pasitaiko, kai žmogus areštinėje atsiduria akivaizdžios pareigūnų savivalės dėka - palaikomas parą ar dvi ir paleidžiamas, nesikreipiant į teismą dėl suėmimo, nes tam, matyt, nėra jokio pagrindo. Gal kažkuo neįtikusį asmenį tokiais veiksmais bandoma sugniuždyti, palaužti psichologiškai? Bet juk tai akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas!
- Minėjote, jog tyrimą pradedate gavę nepatenkinto asmens skundą. Tačiau rezonansinį įvykį Ukmergės rajone, kai vienoje barikadų pusėje atsidūrė nuo pareigūnų bandę pasprukti sutuoktiniai Nerijus ir Akvilė Bartkai, o kitoje - bėglius vijęsi kelių policininkai, ėmėtės tirti savo iniciatyva...
- Tai buvo išties neeilinis įvykis, mat į incidentą pakliuvo nėščia moteris. Išsiaiškinau konflikto aplinkybes, pabendravau su abiem pusėmis ir priėjau prie išvados, jog pareigūnai pažeidė sutuoktinių žmogaus teises bei orumą ir kad pareigūnų veika vertintina kaip piktnaudžiavimas ir biurokratizmas. Mat policininkai savo darbe nesilaikė Generalinio komisaro įsakymu patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijų - nesustojusį automobilį persekiojo naudodami tik švyturėlius, neįjungę garsinių signalų, neinformavo budėtojo apie persekiojamo automobilio judėjimo kryptį, nesinaudojo garsiakalbiu,įvykio tinkamai neįformino, ir t. t. Na, o pamatę, kad į eismo įvykį papuolė nėščia moteris, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos. Vėliau tie pareigūnai tvirtino, jog nėščioji pati to nenorėjo. Tačiau reikėjo įvertinti situaciją - gi į avariją pateko nėščia moteris,ji tuo metu galėjo būti labai susijaudinusi, sutrikusi...
- Nors sutuoktiniai tvirtino kitaip, pareigūnai jums kategoriškai paneigė prieš Bartkus vartoję smurtą. Beje, kas gali paneigti, jog nėščioji, kaip ir automobilį vairavęs jos vyras, susižalojo eismo įvykio metu? Ar neatrodo, jog, dar nebaigus ikiteisminio tyrimo, pasmerkdamas pareigūnus, tarsi uždegėte žalią šviesą pažeidėjams? Juk N. Bartkus apskritai neturėjo teisės sėsti prie automobilio vairo (neturi vairuotojo pažymėjimo), o, stabdomas pareigūnų, privalėjo šiam reikalavimui paklusti, pateikti transporto priemonės dokumentus (kurių irgi neturėjo!), o ne padidinti greitį ir, negalvojant apie pačias sunkiausias pasekmes tiek sau, tiek paskutiniąsias nėštumo dienas vaikščiojančiai žmonai!
- Aš, kaip Seimo kontrolierius, nevertinau sutuoktinių nurodytų aplinkybių, kad pareigūnai vartojo fizinį smurtą - visa tai išsiaiškins ikiteisminį tyrimą pradėjusi prokurorė, o į tokį tyrimą Seimo kontrolierius kištis neturi teisės. Aš tik siekiau išsiaiškinti, ar pareigūnai savo veiksmais nepažeidė žmogaus teisių bei orumo. Kadangi mano atlikto tyrimo metu tokie faktai pasitvirtino, Generaliniam komisarui V. Grigaravičiui rekomendavau spręsti pareigas netinkamai atlikusių pareigūnų atsakomybės klausimą bei imtis priemonių, kad ateityje panašių pažeidimų būtų išvengta. Kaip minėjau, už padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus (nepaklusimą pareigūnų reikalavimui sustoti, bėgimą, transporto priemonės vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo) Nerijui Bartkui, be abejo, teks atsakyti pagal įstatymus.
- Minėjote, jog daug skundų sulaukiate iš pabuvojusiųjų šalies policijos komisariatų areštinėse...
- Apmaudu, tačiau daugelio šalies PK areštinių būklė - labai prasta. Iš veikiančių 46 areštinių tik dešimtyje sąlygos yra pakenčiamos. Kitose apstu netvarkos: pažeidžiama nustatyta 5 kv. m. vienam asmeniui ploto norma, nesilaikoma asmenų paskirstymo į kameras tvarkos, ribojamos teisės į pasivaikščiojimą, naudojimąsi dušu, neužtikrinama areštinėse laikomų asmenų sveikatos apsauga, aprūpinimas poilsio ir higienos inventoriumi. Kur matyta, jei keliose areštinėse nėra net sanitarinių mazgų - gamtiniai reikalai atliekami į kameros kampe pastatytą kibirą! Antai viename rajono centre į areštinę (atlikti dešimties parų trukmės administracinį areštą) pateko žmogus, kuris neįstengė (ar nenorėjo) sumokėti skirtos didelės baudos. Kaip tokiose nežmoniškose sąlygose žmogus galėjo jaustis?
- Bet juk areštuotieji turi suvokti, jog patenka ne į sanatoriją... Teko girdėti, jog skundžiamasi ir dėl to, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys tyrėjai ar tokį tyrimą kontroliuojantys prokurorai nesuteikia galimybės pasimatyti su šeimos nariais ar kitais artimaisiais, kad areštinėse dirbantys pareigūnai kai kuriose vietose draudžia rūkyti, neleidžia kamerose turėti televizorių ir t. t. Kita vertus, areštinės gyventojus prižiūrintys pareigūnai irgi priversti kęsti tokias pačias "nežmoniškas sąlygas".
- Be abejo, tai labai blogai. Ir nors areštinių problemą keliame keleri metai iš eilės, padėtis nesikeičia į gerąją pusę taip greitai, kaip norėtųsi. Amžina bėda - lėšų stoka. Belieka tik stebėtis, kodėl vienų komisariatų vadovai šią problemą pajėgia operatyviai išspręsti, o kitiems to padaryti nepavyksta metų metus. Na, o kalbant apie sulaikytų ar suimtų įtariamųjų keliamus reikalavimus, be abejo, negalima nesutikti su tuo, jog kartais jie būna per dideli, o kai kurių prašymų apskritai neįmanoma patenkinti. Pavyzdžiui, tik ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas sprendžia, ar teismo laukiančiam suimtajam galima leisti susitikti su artimaisiais ar ne.
- Turbūt vis dar pasitaiko, kai skundžiamasi, jog, siekiant išgauti prisipažinimą, įtariamojo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis ar fizinis smurtas?
- Tokių skundų, be abejo, yra, tačiau ne visi pasitvirtina. Kita bėda - kaip nustatyti, jog neteisėti veiksmai iš pareigūnų pusės tikrai buvo padaryti, jei nukentėjusysis skundžiasi po pusmečio ar metų? Pasitaiko, kai dėl neva panaudoto fizinio ar psichologinio smurto skundžiasi ne pats nukentėjusysis, o jo artimieji. Kai pradedame aiškintis, nukentėjėlis paneigia, jog kadaise pareigūnų buvo sumuštas ar patyrė psichologinį smurtą. Todėl pageidaujame, kad už savo teises kovotų, tai yra skundą rašytų tik pats nukentėjusysis - ne jo giminaičiai, šeimos nariai. Beje, dar pernai pavasarį JT Žmogaus teisių komitetas paskelbė baigiamąsias pastabas dėl ataskaitų, kurias valstybės pateikė pagal Pakto 40 straipsnį. Tose pastabose paminėta, jog Lietuvoje nėra nepriklausomo priežiūros mechanizmo, skirto tirti skundus dėl nusikalstamo policijos pareigūnų elgesio, o tai esą suteikia galimybę pažeidėjams likti nenubaustiems.Prieš metus pakoreguotas Seimo kontrolierių įstatymas suteikė mums teisę tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, kai tai liečia žmogaus teisių pažeidimus. Todėl mes tik iš dalies galime užpildyti šią spragą.
- Ar turite "etatinių" skundų rašytojų, kuriems vis kas nors užkliūva?
- O kaipgi! Gal apie dešimt. Vienas kaunietis mums yra parašęs apie 50 skundų. Beje, ne tik mums - ir daugybei kitų institucijų. Kaip ir kiekvieną kitą skundą, šio piliečio skundus kruopščiai ištiriame, tik, deja, dauguma jų, kaip paaiškėja, būna nepagrįsti.
- Skaitytojams gali susidaryti įspūdis, jog Seimo kontrolieriaus įstaiga - visokio plauko pažeidėjų ir nusikaltėlių gynėja...
- Sutinku, kad mūsų visuomenei gal ir sunku priimti tai, kad ir įtariamieji ar nuteistieji gali turėti žmogiškąsias teises. Tačiau juk siekiame gyventi teisinėje valstybėje. Noriu pabrėžti, jog mes neturime teisės žmonių skirstyti į gerus ir blogus - tiesiog aiškinamės, tikriname, ar nėra pažeidinėjamos jų teisės. Į mus gali kreiptis visi - taip pat ir besijaučiantys esą nuskriausti pareigūnai.
- Tad trumpai priminkite, ką reikia nurodyti skunde?
- Pageidautume, kad skunde būtų pateikta kuo daugiau informacijos: skundžiamų asmenų vardai, pavardės, įstaiga, kurioje jie dirba; skundžiamo sprendimo pavadinimas ir priėmimo data (arba reikėtų apibūdinti skundžiamus veiksmus, jų padarymo laiką ir aplinkybes). Reikia pateikti savo nuomonę skundžiamuoju klausimu ir suformuoti prašymą Seimo kontrolieriui. Prie skundo pridėkite turimus įrodymus ir dokumentų kopijas, nurodykite apklausti siūlomus asmenis, kurie galėtų patvirtinti skunde minimas aplinkybes. Beje, mums galima skambinti ir nemokamu telefonu 8 800 22 100.
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
