Remigijus RAINYS
Tereikia stebėtis, jog ekstremalaus sporto gerbėjai ar filmus pigiai norintys susukti užsieniečiai dar neatrado Šiaulių rajone, Narutaičių kaime, esančios Valdemaro Kelerto (71 m.) sodybos.
Kieme, kuriame tarp sukrautų įvairiausių daiktų ir statybinių medžiagų teliko tik neįsivaizduojamą labirintą sudarantys siauručiai praėjimai, sau tinkamą foną surastų patys kaprizingiausi fantastinių ar kovinių trilerių kūrėjai, o mūsuose dar sunkiai kelią besiskinančio dažasvydžio fanatikai rastų puikų poligoną masiškiausioms batalijoms. Beje, už visas šias gėrybes, puikiai matomas net plentu važiuojant pro šalį, sodybos šeimininkas nesumokėjo nė cento, tad vargu ar brangiai užsiprašytų ir iš norinčių tarp jų paklaidžioti ar nusifilmuoti.
Valdemaro sūnus Albertas tikina, jog savo "kolekciją" tėvas pradėjo kaupti dar nuo 1994 metų, kai sudegė kieme stovėjęs medinis ūkinis pastatas. Pinigų naujoms statyboms nebuvo, tad vyriškis nusprendė viską susirasti netoliese stichiškai atsiradusiame sąvartyne, į kurį šiukšles ir statybines bei buitines atliekas vežė ir pylė visi, kas tik panorėjo. Tad sąvartynan, Valdemaras kiekvieną dieną vykdavo kaip į darbą, o namo sugrįždavo tik maksimaliai savo dviratį apkrovęs ten surastomis gėrybėmis. Pamažu sodybos kieme augo plytų rietuvės, pūtėsi sukapotų malkų stirtos, didėjo įvairiausių lentgalių bei faneros atraižų krūvos.
Anksčiau Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje dirbusiam statybininkui naujasis atliekų kaupimo pomėgis užgožė net poreikį statyti. Pagaliau sodyboje nebeliko vietos, kur būtų galima atstatyti sudegusį ūkinį pastatą, o daiktų vis daugėja. Kieme krūvomis mėtosi įvairiausių laidų ir kabelių galai, kuriuos esą dar bus galima kur nors panaudoti. Vis daugėja nebeveikiančių šaldytuvų, televizorių ir kitos išmestos buitinės technikos, iš kurios naujasis savininkas gal būt kada nors išsisuks kokį varžtelį.
Nuostabiausia, jog visa tai Valdemaras susivežė vien tik dviračiu, nors iškuopiant šį laužyną prireiktų ekskavatoriaus, keliamojo krano ir ne vieno sunkvežimio. Net sodybą saugantis šunelis Brisius vis sunkiau prasibrauna į savo sukrypusią būdą ir dažniau priverstas glaustis ant jos stogo.
Net tada, kai po patirtos avarijos kojos tapo vis labiau nepaklusnios, Valdemaras kelionių į sąvartyną neatsisako ir visuomet suranda ką iš ten parsivežti.
Jauniausias su tėvu gyvenantis sūnus Albertas drauge su atskirai gyvenančiais broliais jau prarado bet kokią viltį įtikinti tėvą, jog jų sodyba dabar atrodo gerokai prasčiau, negu sąvartynas, iš kurio čia sutempiamas šlamštas.
