Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Likimas 37 metų panevėžietį Arvydą Meškinį nuskriaudė antrą kartą ir itin žiauriai. Iki praėjusių metų pradžios vyriškis turėjo kalbos ir klausos negalią, o dabar yra visiškai bejėgis pirmosios grupės invalidas. Po sunkios traumos, kurią patyrė per avariją, visa apatinė jauno vyro kūno dalis (nuo krūtinės) paralyžiuota. Sutrupintas ketvirtasis stuburo slankstelis atėmė bet kokią viltį, jog Arvydo gyvenime kas nors pasikeis į gerąją pusę...
Suvažinėta Džima, išsvaidyti batai...
Ši baisi nelaimė atsitiko pernai, vėlyvą sausio 6-osios vakarą. Buvo maždaug 11 valanda vakaro, kai baigęs darbus Arvydas susikrovė šiukšles ir išnešė jas tolėliau, į kitoje Nemuno gatvės pusėje esančius konteinerius. Pavymui išbėgo ir didžiausia vaikų numylėtinė kalaitė Džima. Laikas bėgo, tačiau namų šeimininkas vis nesirodė. Arvydo žmona Zoja ėmė nerimauti - dar taip nebuvo, kad palyginti trumpa kelionė iki kitos gatvės užsitęstų taip ilgai... Praėjo gal 15 ar 20 minučių, kai vis didesnio jaudulio blaškoma moteris dar kartą stabtelėjo prie lango. Gatvėje, visai netoliese, blykčiojo policijos automobilio švyturėliai, aplink būriavosi žmonės. Zoja aiškiai įžvelgė ant asfalto gulintį bejėgį žmogaus kūną. Dar iki galo nesuvokdama galimos nelaimės baisumo ir vis abejodama, ar gatvėje gulintis žmogus - tikrai jos vyras, Zoja lyg kulka išlėkė pro duris. Paprašiusi trečiajame to paties gyvenamojo namo aukšte gyvenančių tėvų prižiūrėti vaikus, pati išbėgo į lauką. Įvykio vietoje buvo daug žmonių, matuodami gatvę vaikščiojo policininkai, tačiau nukentėjėlio nebuvo matyti - jį greitosios pagalbos automobilis jau buvo išvežęs į ligoninę. Šalia perėjos išvydusi negyvą Džimą, o kiek toliau - išsvaidytus vyro batus, kurių vienas buvo visiškai sulamdytas, Zoja ir be paaiškinimų suprato, jog jos šeimą užgriuvo didžiulė nelaimė...
Gulėjo kaip pagalys
Tiktai kitą dieną po avarijos atgavęs sąmonę šalia sėdėjusiai žmonai Arvydas sušnabždėjo visiškai nejaučiąs kojų - galima jas badyti ar pjaustyti... Tačiau tuomet dar nė vienas iš sutuoktinių nenutuokė, kad taip bus amžinai. Už poros savaičių vyriškį operavusių medikų išvados buvo liūdnos - jie tiktai patvirtino kraupią žinią, jog Arvydas nevaikščios...
Gydymas buvo ilgas ir sunkus. Ligoninėje pragulėjęs daugiau nei tris mėnesius, dalį vasaros praleidęs tarp keturių savo buto sienų, tų pačių metų rugpjūtį A. Meškinis išvyko į Vilniaus Santariškių ligoninę. Iš pradžių vyriškis gulėjo kaip pagalys, buvo visiškai palūžęs, tačiau artimųjų nuolat palaikomas ir visapusiškai remiamas jis pradėjo šiek tiek atsigauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Arvydas pamažu ėmė taikytis prie baisios realybės ir galvoti, kaip reikės gyventi toliau... Deja, visiškai susitaikyti su negalia jis nepajėgia iki šiol. Baisiausia tai, jog nuskriaustas ne vien Arvydas - po šios tragedijos visiškai pasikeitė ir jo žmonos, vaikų, mamos bei uošvių gyvenimas...
Geriausias komikas
Iki nelaimės A. Miškinis dirbo "Ekrano" gamykloje, įrankių surinkimo ceche. Šis darbas jam labai patiko. Be to, kiekvienas uždirbtas litas buvo rimta parama šeimai, kurioje visi - invalidai. Ir žmona, ir abu vaikai yra sutrikusios klausos ir kalbos. Dabar, kiekvieną kartą pravažiuodamas pro buvusią darbovietę, vyriškis negali sulaikyti ašarų. Jis žino, kad čia jau niekada nesugrįš. Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centro darbuotojai su didžiule širdgėla irgi pripažįsta, kad jiems labai trūksta Arvydo, kuris buvo pats aktyviausias centro saviveiklininkas, vienas geriausių aktorių, kuriam ypač sekėsi vaidinti komedijinio žanro spektakliuose... Humoro, geros nuotaikos, entuziazmo ir nepaprasto optimizmo Arvydui galėjo pavydėti kiekvienas. Beje, menas Arvydą suvedė su Zoja. Panašią negalią turintys du jauni žmonės susipažino Kurčiųjų kultūros namuose, kur abu dalyvavo saviveikloje. Po metus trukusios romantiškos draugystės, 1986-aisiais, sumainė aukso žiedus. Po kiek laiko susilaukė dviejų atžalų. Bendro likimo draugai džiaugėsi gražia šeima.
Sūnus nesusitaiko su tėvo negalia
Dabar Zoja viena kiekvieną savaitgalį sėda į autobusą ir rieda į Kauną parsivežti Kristinos bei Romo, kurie mokosi Neprigirdinčiųjų mokykloje. Pirmadieniais vaikus vėl gabena atgal. Nors sūnus savo tėvą mato ištisą savaitgalį, gali su juo nesiskirti nė minutei, tačiau vaikui liūdna. Juk dabar jiedu neišbėgs kartu nei pasportuoti, nei pažvejoti. Anksčiau tai buvo pats maloniausias jųdviejų užsiėmimas. Nuo tėvo nė minutei nesitraukia ir savaitgalius namuose leidžianti Kristina...
- Iki tos nelaimės visur važiuodavom - ir į sodą, ir į kaimą, ir prie jūros, - guodžiasi Zoja. - Dabar kartu išeiti nebegalime. Net išvežti Arvydą į lauką yra nepaprastai sunku. Nors gyvename pirmajame aukšte, gana sudėtinga išnešti vežimėlį, nes tam laiptinė nepritaikyta.
Kai neklauso kojos, belieka užsiimti rankomis
Nors Arvydas stengiasi valdytis, taikytis su savo bejėgiškumu, tačiau neapsakomą jaudulį išduoda ašaros. Jas sulaikyti vyriškiui sunku. Arvydas guodžiasi tik tuo, jog dar sveikos rankos, kurios gali padaryti bet ką. Todėl jis stengiasi išnaudoti savo sugebėjimus - paprašytas vaikų gamina rėmelius, juos lakuoja, gražina, kai nėra namuose žmonos - imasi šeimininkauti virtuvėje. Tiktai visi produktai turi būti sudėti po ranka, nes nedidelis kryptelėjimas arba staigus judesys gali greitai išversti iš vežimėlio, o pačiam įlipti į savo "amžinuosius ratus" neįmanoma... Dviem aukštais aukščiau gyvenantys Zojos tėvai Anfisa ir Piotras Rumiancevai visuomet atskuba žentui į pagalbą vos išgirdę sutartą ženklą - du smūgius į radiatorių. Ši nelaimė ypač skaudžiai palietė ir Arvydo motiną, gyvenančią kaime, Pasvalio rajone. Sunkiai serganti moteris dabar priversta važiuoti pas sūnų, nes jis, kaip anksčiau, jos aplankyti jau nebegali.
Nukentėjėlio likimas nerūpi niekam
Kol kas sutuoktiniai nėra tiksliai suskaičiavę, kiek kainavo Arvydo gydymas, medikamentai ir visos kitos priemonės, reikalingos slaugai, tačiau gali tvirtinti, jog išlaidos buvo didžiulės. Deja, jie iki šiol net nežino tą lemtingąjį vakarą Arvydą partrenkusio automobilio vairuotojo pavardės. Tiesa, kartu važiavęs vienas to paties automobilio keleivis netrukus po avarijos buvo atėjęs pas A. Meškinį į ligoninę, tačiau pastarasis su juo nekalbėjo. Buvo pernelyg silpnas. Tuo viskas ir baigėsi... Vairuotojui Arvydo sveikata ir tolesnis likimas nerūpėjo... Vadinasi, jei žmogus tampa visiškai bejėgis ir nesugeba už save pakovoti, jis nerūpi ne tik avariją padariusiam vairuotojui, bet ir pareigūnams... Tokia išvada peršasi sužinojus, kaip vyko šio autoįvykio tyrimas...
Kaip pareigūnai bylą "marino"...
Po avarijos praėjus vienuolikai dienų, Tardymo skyrius prie Panevėžio miesto VPK iškėlė baudžiamąją bylą. Deja, jos tyrimas vyko labai vangiai. Kažin kuo galima paaiškinti tokį faktą, jog avarijoje nukentėjęs žmogus pirmą kartą buvo apklaustas tik po metų, o per tris mėnesius sugebėta ištardyti tik du liudininkus. Tą lemtingą vakarą automobilį, po kurio ratais pateko A. Meškinis, vairavęs Tomas Pranskūnas (27 m.) buvo apklaustas tik balandžio mėnesį, t. y. po įvykio praėjus daugiau nei trims mėnesiams... Paskyrus autotechninę ekspertizę, tą pačią dieną byla buvo sustabdyta. Nors minėtos ekspertizės išvados buvo gautos dar pernykštį rugpjūtį, bylos tyrimas atnaujintas tiktai šių metų sausio 3-iąją. Sausio 31 dieną ši byla (remiantis vien vairuotojo parodymais) vėl sustabdoma, nurodant, jog "nenustatytas trauktinas baudžiamojon atsakomybėn asmuo". Ir tik Panevėžio miesto apylinkės bei apygardos prokuratūroms tikrinant Tardymo skyriaus prie Panevėžio miesto VPK darbą, byla vėl buvo rasta. Apygardos prokuratūra priėmė sprendimą ją atnaujinti. Reikalai iškart pajudėjo. Buvo iš naujo apklausti liudytojai (atsirado ir papildomų), paskirta kompleksinė autotechninė ir teismo medicinos ekspertizė. Neseniai šios bylos tyrimą perėmė apygardos prokurorai. Kol kas pareigūnai nepanoro komentuoti tyrimo eigos, tačiau vis dėlto norisi tikėtis, jog byla teismą pasieks...
Vairuotojo sąskaitoje - dvi aukos?
Automobilį vairavęs V. Pranskūnas Panevėžyje yra žinomas žmogus, siejamas su "tulpiniais", atrodo, dirbo apsaugos firmoje. Bet svarbiausia - jog panevėžiečiai kalba, kad jis artimai bendravo su Tardymo skyriaus prie Panevėžio VPK viršininkės pavaduotoja Gitana Žirliene (34 m.). Jai neseniai iškelta baudžiamoji byla už tarnybinių pareigų neatlikimą. Pirminiais duomenimis, nuo 1999 metų Tardymo skyriaus viršininkės pavaduotojos pareigas ėjusi G. Žirlienė galėjo pasisavinti ne tik 200 000 litų, kurie buvo paimti kaip įrodymai tiriant finansines bylas, bet ir slėpė nemažai baudžiamųjų bylų, kurios per kratą rastos jos kabinete. Tad nenuostabu, kad buvo "marinama" ir gero pažįstamo V. Pranskūno byla. Ir ne viena. Dar anksčiau, prieš autoįvykį, per kurį A. Meškinis tapo invalidu, V. Pranskūnas yra padaręs kitą autoavariją, kurioje žuvo žmogus. Pagal šį faktą iškelta baudžiamoji byla, taip ir nepasiekusi teismo, po kurio laiko irgi buvo nutraukta. Galbūt dabar ji bus išvilkta į dienos šviesą.
