Vilniaus apygardos teisme tęsiamas Klaipėdos nusikalstamo pasaulio šeimininku tituluojamo Sigito Gaidjurgio (45 m.) ir šešių jo sėbrų: Mariaus Marijošiaus (32 m.), Armino Graužinio (43 m.), Artūro Damkaus (35 m.), Beno Juodrio (25 m.), Renato Šadeikio (34 m.) bei "Tulpinių" gaujos lyderio, už kitus nusikaltimus jau nuteisto iki gyvos galvos Virginijaus Baltušio (37 m.) baudžiamosios bylos, kurioje šiai grupei pateikti įtarimai 17 žmonių nužudymu ir 9 sprogdinimais, nagrinėjimas. Su teisėsaugininkais sutikęs bendradarbiauti buvęs S. Gaidjurgio asmens sargybinis Renatas Šadeikis į posėdžius dviejų "Aro" pareigūnų visuomet atlydimas su kauke. Iki praėjusį pirmadienį vykusio posėdžio laisvėje buvo tik teisiamasis Benas Juodris, kuris į teismą atvykdavo pats. Tačiau šiuo metu ir jis sulaikytas pareiškus jam įtarimus dėl dalyvavimo 2000 metais nužudant vieną iš Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų Ramūną Kuzminą, pravarde Smauglys.
Šūviai laiptinėje
Praėjusį pirmadienį teisme buvo nagrinėjamos Klaipėdoje gyvenusio verslininko Samvelio Bochiano nužudymo aplinkybės. Armėnų tautybės S. Bochianas 1999 metų kovo 9 dieną buvo nušautas Ryšininkų gatvės daugiabučio namo laiptinėje jau gerokai po vidurnakčio. Į vėlai namo sugrįžusį verslininką žudikas paleido keturis šūvius, iš kurių du buvo iššauti į galvą. Vis dėlto sužeistasis dar sugebėjo liftu pakilti kelis aukštus ir paskambinti į kaimynų duris, jas atidarius įgriuvo į vidų nebegyvas.
Geriausia uostamiesčio virtuvė
Buvęs sovietinės armijos pasienio dalinio karininkas S. Bochianas, rusų kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, liko ir ėmėsi verslo - prie pat Melnragės paplūdimio atidarė kavinę "Vėtra". Mažiau nei prieš metus iki nužudymo kavinė "Vėtra" buvo padegta - naktį per išdaužtą langą kažkas vidun įmetė indą su degiu skysčiu. Ugnis buvo gana greitai nuslopinta, nors ir pridarė nuostolių už 7 000 litų. Tuomet padegėjai nebuvo surasti, tačiau neabejota, kad tai tarpusavyje dėl "apsaugos" paslaugų teikimo S. Bochiano verslui konkuruojančių nusikalstamų grupuočių darbas. Neatmetama, jog kaip tik dėl panašių problemų verslininkas ir ieškojo galimybių susitikti su Klaipėdos "šeimininku" laikomu Sigitu Gaidjurgiu.
Renatas Šadeikis teisme patvirtino, kad 1999 metų pradžioje S. Gaidjurgis su juo kalbėjosi apie S. Bochianą, esą armėnas nori susitikti, tačiau vėliau nusprendė, kad Samvelį reikia nužudyti. Netrukus S. Gaidjurgis buvo suimtas trims mėnesiams ir atsidūrė areštinėje. Pasak R. Šadeikio, vienas Klaipėdos advokatas perdavė jam S. Gaidjurgio areštinėje rašytą raštelį, kuriame buvo raginama, jog "reikia spręsti problemą".
Parodymus pakeitė teisme
Pagal buvusio asmens sargybinio parodymus "problemą išspręsti" apsiėmė Marius Marijošius, kuriam buvo perduoti keturi skirtingų markių pistoletai, o kovo 9-osios naktį ir nuaidėjo lemtingi šūviai Ryšininkų gatvės daugiaaukštyje. Ikiteisminio tyrimo metu M. Marijošius buvo prisipažinęs, kad S. Bochianą nušovė S. Gaidjurgio prašymu, tačiau teisme ankstesnių savo parodymų atsisakė. Pasak jo, apkalbėti S. Gaidjurgį ir save jį prikalbėjo Klaipėdos kriminalistai, žadėję, jog už tai jam bus sušvelninta bausmė už kitus jo padarytus nusikaltimus, tačiau savo pažado neįvykdę. M. Marijošius teisme tvirtino, kad anuomet jam paskambinęs R. Šadeikis tik paprašė kažkur nuvežti jo pažįstamą ir jis išpildęs jo prašymą. Belaukdamas to žmogaus automobilyje, M. Marijošius esą išgirdo du šūvius ir nuėjęs į laiptinę pasižiūrėti, kas ten darosi. Ten jis pamatė R. Šadeikio pažįstamo prie sienos priremtą žmogų, kuriam iš nosies bėgo kraujas. Tik kitą dieną jis esą iš žiniasklaidos sužinojęs, kad tai ir buvo nužudytasis verslininkas S. Bochianas.
Fiktyvi pažyma
Vis dėlto M. Marijošius tada pasirūpino savo alibiu - suklastojo pažymą, kurioje buvo teigiama, kad firma, kurioje jis buvo įsidarbinęs, vykdydamas teismo jam paskirtus apribojimus, tomis dienomis buvo komandiravusi jį į Kauną, kur jis neva pirko jai reikalingas medžiagas. Pažyma buvo patvirtinta padirbtu antspaudu. Teisme Marius aiškino, kad R. Šadeikio pažįstamą jis vežiojęs tokiu metu, kai pagal jam skirtus apribojimus jau turėjęs būti namuose, todėl bijojo, kad už šį pažeidimą nebūtų priverstas atlikti jam anksčiau skirtą laisvės atėmimo bausmę, nuo kurios dalies jis buvo atleistas lygtinai. M. Marijošius tikino, kad su S. Bochiano nužudymu neturintis nieko bendro, o tai atlikti galėjo su R. Šadeikiu susiję nusikaltėliai, nes jis pats ne kartą matęs, kaip jie pietaudavo armėno kavinėje nemokamai ir dar iš savininko gaudavo po 100 JAV dolerių.
Kategoriškai šį nužudymą organizavęs neigė ir S. Gaidjurgis, tvirtinęs, jog su S. Bochianu neturėjo jokių reikalų, todėl ir jo žudyti nebuvo jokio tikslo. Pasak Sigito, armėno nužudymas - jo buvusio asmens sargybinio darbas, nes šis S. Bochianą reketavęs, o dabar nori išspręsti savo problemas kitų sąskaita. Buvęs uostamiesčio šešėlinio pasaulio lyderis ironizavo, jog jis būtų kaltinamas žmogžudysčių organizavimu, net jei tuo metu būtų gulėjęs karste.
Suklastoti parodymai?
Panašios taktikos S. Gaidjuris laikosi nuo pat rugpjūčio, kai Vilniaus apygardos teisme po to, kai buvo perskaitytas kelių šimtų puslapių apimties kaltinamasis aktas, pradėtos nagrinėti visų 17 žmogžudysčių aplinkybės. S. Gaidjurgis dar prieš akto skaitymą pareiškė, kad prokuratūros atstovai bando dangstyti tikruosius žmogžudysčių užsakovus. Jo bendrininkai tvirtino, kad ankstesnieji jų parodymai baudžiamojoje byloje yra suklastoti arba išgauti prievarta. Pasak kaltinamojo A. Graužinio,"mūsų žemėje įprasta šitaip žmones kankinti", o S. Gaidjurgis jam antrino, kad tikrieji žmogžudysčių užsakovai iki šiol yra laisvėje ir prokurorai tai puikiai žino. Kaip galimą keliolikos žmogžudysčių užsakovą Sigitas įvardijo vieną žinomą Klaipėdos verslininką, kuris dabar gyvena užsienyje. Pastarasis jau buvo apklaustas šioje byloje kaip liudytojas.
Nušalinti nepavyko
S. Gaidjurgis vėl pareiškė nušalinimą bylą tyrusiam prokurorui Artūrui Urbeliui, kad šis neobjektyviai tyrė baudžiamąją bylą ir atsisakė daryti kaltinamojo pageidautas akistatas. Tačiau teismas jau ankstesniuose posėdžiuose buvo atmetęs šį teisiamojo prašymą, todėl nesant naujų duomenų jis net nebebuvo svarstomas. Buvo atmestas ir iki gyvos galvos kitoje byloje nuteisto Panevėžio "tulpiniams" priskiriamo Virginijaus Baltušio gynėjų prašymas atidėti bylos nagrinėjimą iki to laiko, kol V. Baltušiui bus atlikta pakartotinė psichiatrijos ekspertizė, kurią jam yra paskyręs jo skundą nagrinėjantis Apeliacinis teismas. Tulpinis teisme užsiminė, kad jam gali būti sušlubavusia psichika ir jis neatsimena, kada ir kokius parodymus yra davęs, o po kai kuriais apklausos protokolų lapais gali būti ne jo parašas.
Per brangios vairuotojo paslaugos
Rugpjūčio viduryje teismo posėdyje aiškinantis 1997 metais nužudyto S. Gaidjurgio vairuotojo Alvydo Minkaus nužudymo aplinkybes, liudijo R. Šadeikis, kuriam pareikšti įtarimai dėl šio nusikaltimo slėpimo. Dėl šios žmogžudystės turėjo būti kaltinamas ir B. Juodrio tėvas Alvydas Juodris, tačiau šis samdomu žudiku laikomas vyriškis nusišovė dar 1998 metais. Renatas Šadeikis parodė, kad 1997 metų pavasarį jam paskambinęs Sigitas Gaidjurgis paprašė atvažiuoti į sutartą vietą miške, netoli Palangos. Ten atvykęs drauge su į Klaipėdą iš Šiaulių rajono tuomet persikrausčiusiu R. Minkumi, Renatas A. Juodrio buvo paprašytas iškasti duobę. Kai duobė buvo iškasta, A. Juodris nušovė R. Minkų bei įmetė jį į duobę ir aplaistęs palaikus žibalu, kad jų nerastų laukiniai žvėrys, liepė užkasti. Kad palaikus būtų sunkiau identifikuoti, prieš nužudymą A. Juodris buvo liepęs savo aukai išsimušti priekinį auksinį dantį. Bent jau taip R. Šadeikis tvirtino ikiteisminio tyrimo metu, kuomet teigė, jog S. Gaidjurgis R. Minkumi buvo nepatenkintas todėl, kad šis turi du vaikus ir todėl jo išlaikymas kainuoja per brangiai. Nors dėl šio nužudymo S. Gaidjurgiui jokie įtarimai nepareikšti, tačiau teisme jis teigė, kad R. Minkus nebuvo jo vairuotojas, nes jau po savaitės jis pragėrė tik ką gautą vairuotojo pažymėjimą. Pasak jo, A. Juodriui nebuvo jokio reikalo nužudant kviestis pagalbos, nes jis buvo aukštos klasės samdomas žudikas ir galėjo vienas susidoroti su bet kokia užduotimi. S. Gaidjurgis spėjo, kad greičiausiai R. Minkus bus išvykęs kur nors į užsienį, o pareigūnai paprasčiausiai jo neranda. Tačiau žinant S. Gaidjurgio įprotį asmeniškai perlaidoti savo aukų kūnus į kitas vietas, iš ko šaipydavosi net jo bendrininkai, įtarimai tik sustiprėja.
Vienas pakartas, kitas pasmaugtas
Dėl 1997 metų pavasarį įvykdyto marijampoliečio Kęstučio Kocho ir jo draugo Artūro Gerulio nužudymo įtarimai buvo pareikšti S. Gaidjurgiui, R. Šadeikiui, A. Graužiniui ir V. Baltušiui. 1993 metais Priekulėje tarp K. Kocho, policijai žinomo kaip su uostamiesčio ir Kauno nusikaltėlių grupuotėmis susijusio automobilių vagies, gaujos ir S. Gaidjurgio vyrukų įvyko susišaudymas, po kurio vienas Sigito bičiulis ligoninėje mirė. R. Šadeikis teisme davė parodymus, kad 1997 metais S. Gaidjurgis prašė pasekti K. Kochą ir davė jam pastarojo nuotrauką. Po kurio laiko S. Gaidjurgis ir A. Juodris pakvietė R. Šadeikį drauge vykti į sutartą vietą Alytaus rajone, kur atvažiavo ir K. Kochas su savo pažįstamu Artūru Geruliu, lydimi A. Graužinio. Visi nuvažiavo į atokią sodybą Lazdijų rajone, kur netrukus pasirodė ir "tulpiniai" V. Baltušis bei Saulius Janonis, kuris vėliau pats buvo nužudytas. K. Kochas buvo surištas ir kankinamas deginant jo veidą įkaitintu žarstekliu, o vėliau pakartas. Jo bičiulis A. Gerulis buvo pasmaugtas. R. Šadeikis tikino, kad abi aukos užkastos Lazdijų apylinkės miškuose, o jų kapavietė aplaistyta benzinu, kad jos neužuostų laukiniai žvėrys. Nužudytojų lavonai nerasti, todėl S. Gaidjurgis kategoriškai neigė norėjęs atkeršyti K. Kochui ir organizavęs jo nužudymą. Uostamiesčio nusikalstamo pasaulio autoritetas filosofavo, kad Lietuva - ne Amazonės džiunglės ir jeigu lavonai iš tikrųjų yra, tai juos galima surasti. Jis teigė girdėjęs, jog K. Kochas ir A. Gerulis dingo po to, kai jėga iš automobilio išsodino vieno žinomo Kauno veikėjo žmoną ir pagrobė jos mašiną.
Patiekė nekokybiškus narkotikus
1997 metų liepos 11 dieną nežinia kur dingus S. Gaidjurio gaujos smogiku laikomam Nauriui Noreikai, iš pat pradžių įtartas Sigitas teisėsaugininkams aiškino, jog su šiuo įvykiu neturi nieko bendra. Įtariamasis net juokavo, kad galbūt N. Noreiką pagrobė kokie ateiviai. Tačiau R. Šadeikis parodė, kad S. Gaidjurgis Naurio dingimo išvakarėse pasikvietė jį į sutartą vietą Klaipėdos rajone esančiame Judrėnų miške, kur, be Sigito, jau buvo "tulpiniai" V. Baltušis, S. Janonis, Romualdas Čeponis bei samdomas žudikas A. Juodris. Ten buvo atvežtas ir N. Noreika. Vyrai drauge praleido visą vakarą ir naktį, o ryte pervažiavo į kitą vietą, kur nuogai išrengtam Nauriui buvo supjaustyta nugara, kad kraujo kvapas priviliotų daugiau uodų. Vėliau, pasak R. Šadeikio, S. Gaidjurgis pats pasigyrė jam, kad N. Noreiką nušovė. Jo lavonas buvo užkastas miške, tačiau palaikai nerasti iki šiol. Policijos pareigūnų tvirtinimu, N. Noreika taip žiauriai buvo nubaustas už tai, jog patiekė nekokybiškų narkotikų partiją. S. Gaidjurgis ir šiuos įtarimus vadino fantazijomis.
Dvigubi nužudymai
Dar vienas teisiamųjų aukų duetas - Lietuvos karinių pajėgų atsargos karininkas Vytautas Jonas Riauka ir jo dukros draugas Vytautas Gruzdys, kurie, išgirdę šaudant netoli savo namų, išėjo pasižiūrėti, ar ten "nesidarbuoja" brakonieriai. Vyrai visiškai atsitiktinai atsidūrė ne laiku ir nederamoje vietoje, kur S. Gaidjurgis ir jo asmens sargybinis bandė naujai įsigytus ginklus, todėl buvo nužudyti.
Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos ir dar dviejų S. Gaidjurgio aukų nužudymo aplinkybės. 1997 metų rugsėjo 2 dieną skirtingose šalies pusėse buvo nušauti klaipėdiškiai Mindaugas Benzalauskas, pravarde Benzas, ir Aidanas Simonavičius. Vienas iš "Žardinių" grupuotės lyderių M. Benzalauskas buvo sužeistas į krūtinę, o vėliau pribaigtas kontroliniais šūviais. S. Gaidjurgis neprisipažįsta ir dėl šio nusikaltimo.
Tuoj po M. Benzalausko nužudymo A. Simonavičiui buvo paaiškinta, jog jis vežamas laikinai pasislėpti nuo galimos policijos apklausos. Jis su kitais tos pačios kompanijos nariais atsidūrė Trakų rajone, kur S. Gaidjurgis turėjo mažai kam iš gaujos narių žinomą sodybą. Tačiau Sigito svečiu tą dieną Aidanui tapti nebuvo lemta. Dergionių miško pakraštyje S. Gaidjurgis jį nušovė. Nužudytojo kūną tame pačiame miške, iškasus duobę, buvo liepta paslėpti R. Šadeikiui ir A. Damkui. Neabejojama, kad vaikino atsikratyta kaip pavojingo liudininko, galinčio išduoti S. Gaidjurgį kaip Benzo nužudymo organizatorių.
Ekspertė palygino gilzes
Ikiteisminį tyrimą atlikę teisėsaugininkai iš tiesų pradžioje nesuprato, kas galėjo nužudyti M. Benzalauską. Tačiau jauna Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato ekspertė Sigita Simonaitytė sumanė palyginti gilzes, rastas nužudymo vietoje, su kitų nužudymų įkalčiais. Tuomet ir paaiškėjo, jog tuo pačiu ginklu buvo nušautas Šiaulių rajone ežere žvejojęs vietinis banditas Algirdas Rimša. Ginklu abiem atvejais naudojosi Alvydas Juodris, pravarde Benas. Praėjus vos porai mėnesių ekspertė buvo nužudyta Karklėje. Tiesa, su šiuo nužudymu S. Gaidjurgis susijęs tik netiesiogiai, nes S. Simonaitytei sprandą sulaužė, o vėliau jau negyvai į kaktą šovė jos draugystės siekęs, tačiau atsako nesulaukęs profesionalus samdomas žudikas iš Latvijos Andrejus, kurį S. Gaidjurgis į Lietuvą buvo pasikvietęs visai kitiems tikslams. Ši istorija vis dėlto papildė Sigitui inkriminuojamų aukų sąrašą, nes sužinojęs, kad Andrejaus pėdsakais jau ėmė sekti Klaipėdos kriminalistai, S. Gaidjurgis pakvietė jį susitikti ir nušovė Palangos pakraštyje kartu su jo drauge, Latvijos piliete. Abiejų aukų kūnai buvo užkasti iš anksto paruoštose duobėse.
Nužudytas už globotinio sumušimą
Teismui besiaiškinant 1998 metais nužudyto Airido Karpavičiaus žūties aplinkybes S. Gaidjurgis prieš jį liudijančius savo gaujos narius R. Šadeikį, A. Damkų ir B. Juodrį išvadino "ubagais" ir sakė, jog pats visuomet dirbo sąžiningai, todėl jam nereikėję krauju aplaistytų pinigų. Jis teigė, kad į statinę sudėjo 1 milijoną dolerių ir užkasė miške, kuriuos, kai teismas jį išteisins, išsikas ir paaukos vaikų namams. Tačiau kaip "sąžiningu" darbu nuo 1996 metų oficialiai niekur nedirbantis S. Gaidjurgis sugebėjo sukaupti tokią sumą, tebelieka neaišku. Vis dėlto pagal byloje surinktus duomenis, A. Karpavičius buvo nužudytas paties S. Gaidjurgio įsakymu ir jam pačiam dalyvaujant drauge su R. Šadeikiu, A. Graužiniu, M. Marijošiumi bei B. Juodriu. Klaipėdietis buvo mirtinai uždaužytas armatūros strypais ir subadytas peiliu prie vieno namo Naikupės gatvėje. Nuosprendis A. Karpavičiui buvo paskelbtas ir įvykdytas dėl to, kad jo aplinkos žmonės sumušė ir tyčiojosi iš anksčiau S. Gaidjurgio globoto Beno Juodrio.
Čigono kūno nerado
Teisme S. Gaidjurgis kategoriškai neigė prisidėjęs ir prie "gaidjurginių" iždininku laikomo Viktoro Beriozkino, pravarde Čigonas, nužudymo, nors Renatas Šadeikis parodė, kad 1998 metais jam paskambinęs bosas liepė su M. Marijošiumi atvažiuoti į sutartą vietą. Ten atvyko ir Sigitas su A. Juodriu, o automobilio bagažinėje jie atsivežė sumuštą V. Beriozkiną antrankiais surakintomis rankomis. Visi nuvažiavo į Palangos apylinkes, kur V. Beriozkinui buvo iškasta duobė. R. Šadeikis teigė nematęs, kas nušovė Čigoną, tačiau mano, kad tai galėjo padaryti pats S. Gaidjurgis, nors šį darbą atlikti siūlęsis ir M. Marijošius. Kiek vėliau R. Šadeikis pats S. Gaidjurgio sodyboje Trakų rajone supjaustė į gabalus automobilį, kurio bagažinėje buvo vežamas V. Beriozkinas, nes Sigitas nenorėjo, kad liktų bent mažiausias šio nusikaltimo pėdsakas. Nužudymo motyvu galėjo būti S. Gaidjurgio įtarinėjimai, kad V. Beriozkinas bendradarbiavo su policijos pareigūnais. Ikiteisminio tyrimo metu parodymus, kad Čigoną nužudė pats gaujos bosas, davė ir M. Marijošius, tačiau teisme S. Gaidjurgiui pareiškus, kad jis mano, jog V. Beriozkiną nušovė R. Šadeikis, ėmė jam antrinti. M. Marijošius, už kitą nužudymą jau nuteistas 18 metų laisvės atėmimo bausme, tikino, kad liudyti prieš S. Gaidjurgį jį įtikinėjo Klaipėdos policijos pareigūnai Vladimiras Plotkinas ir Viačeslavas Žarkovas, žadėję, jog teismas jam skirs švelnesnę bausmę, tačiau to neįvyko. Todėl jis esą ir nusprendęs pasakyti tiesą, jog į V. Beriozkiną Renatas Šadeikis iššovė keturis šūvius, bei parodyti vietą, kur buvo užkasti nelaimėlio palaikai. Esą kūne turėjusios likti keturios kulkos patvirtins jo parodymus. Nors Vilniaus apygardos teismas įpareigojo prokuratūrą patikrinti įtariamojo iškeltą versiją ir M. Marijošius buvo nuvežtas į Palangos apylinkes, tačiau V. Beriozkino kapavietės jis taip ir nesurado.
Vilniaus apygardos teismas bylą nagrinėja toliau.
