Sigitas STASAITIS
"Šita radijo stotelė - slaptas ginklas, padedantis išvengti kelių policijos patrulių baudų bei pasalų. Ji žymiai efektyvesnė nei antiradaras, kuris dažniausiai supypsi, kai policininkas tamstą jau būna "pašovęs", - per kelias minutes mane įtikino apsukrus pardavėjas.
Panoręs išbandyti technikos progresą, nusipirkęs mašinoje įsirengiau tokią radijo stotį. Ir iš tikro per pusmetį, per kurį nuvažiavau per 20 tūkstančių kilometrų, radijo stotelė ne kartą išgelbėjo mano piniginę nuo smulkių baudų. Kas iš to - kartą per raciją draugužių apmulkintas užsidirbau net 1500 litų baudą. Tačiau apie viską iš eilės.
Paslaptingas keturioliktas kanalas
Man atsitiktinai užėjus į automobilių dalimis prekiaujančią parduotuvę dėmesį patraukė maždaug pusės įprastos knygos dydžio juoda dėžutė. Prijungtas mikrofonas bylojo, kad tai kažkokia radijo stotis. Pamatęs, kad susidomėjau, pardavėjas ėmė nedelsdamas piršti prekę, vaizdžiai papasakodamas, koks tai puikus, kiekvienam automobilistui nepakeičiamas daiktas. Komersantas pasakojo, kad šioms, 11 metrų ilgio bangomis veikiančioms radijo stotelėms nereikia jokio leidimo. Tad jas gali naudoti kas tik netingi, tačiau Lietuvoje dažniausiai perka sunkvežimių vairuotojai. "Jei ir tu nusipirksi, tave sunkvežimių vairuotojai visada perspės, kur su radaru greitį matuoja policininkai. Taip išvengsi baudos ir stotis atsipirks. Policininkams įsigijus naujos kartos radarus, antiradarai kainuoja vis daugiau, o veikia vis prasčiau. Be to, naudoti antiradarą nelegalu, pamatę policininkai iškart prietaisą atima ir nubaudžia. O su šia stotele kalbėkis nors pareigūnams panosėje!" - baigė įtikinti komersantas.
Paieškojęs naują pigiausią firmos "Alan" stotelę radau už porą šimtų litų. Dar beveik šimtinę kainavo pusantro metro antena, magnetu prilipdoma ant automobilio stogo. Į cigarečių degiklio lizdą įkišau stotelės maitinimo kištuką ir tol sukau pagrindinę kanalų nustatymo rankenėlę, kol žaliomis lemputėmis nušvito skaičius "14". Būtent keturioliktuoju kanalu kalbasi Lietuvos vairuotojai.
Šalia pasisodinęs savo moteriškę, finansavusią naują vyro žaislą, nekantraudamas išlėkiau į kelią išbandyti pirkinio.
Pirmiausia pasipylė keiksmai
Turiu nuliūdinti iš miesto neišvažiuojančius automobilistus. Gelžbetoniniai pastatai, elektros perdavimo linijos trukdo sklisti trumposioms bangoms, todėl mieste girdisi tik eterio triukšmai arba netoliese važiuojančių vairuotojų pokalbiai.
Tačiau vos išsukau į užmiesčio plentą, reikalai pasikeitė. Iš garsiakalbio sklindantis eterio triukšmas nutilo, užleisdamas vietą vairuotojų pokalbiams. Puikiausiai girdėti visi vairuotojų pašnekesiai maždaug 5-10 kilometrų spinduliu (atstumas priklauso nuo aplinkos reljefo).
Vos įjungęs stotį ėmiau gailėtis į pirmąją kelionę pasiėmęs moteriškę - per garsiakalbį pasipylė rinktiniai rusiški keiksmai, atskiesti vienu kitu lietuvišku žodžiu. Pagaliau pavyko suprasti, kad kažkokio netoliese esančio sunkvežimio vairuotojai vienas kitam guodžiasi dėl mašinos gedimo. Pertraukti ir paklausti, ko taip keikiasi, vyrai visiškai nesumišo. Vienas jų paaiškino: "Mes ne veltui vadinami sausumo jūreiviais. Tu pats pabandyk išvažiuoti kelioms savaitėms iš namų - ir pats imsi ne tik keiktis, bet ir vilku kauksi".
Tačiau pripratęs prie eterį teršiančių keiksmų, pačią pirmą dieną įsitikinau, kad stotelė - naudingas pirkinys.
Vos sunkvežimio ar stotelę turinčio lengvojo automobilio vairuotojas išvažiuoja už miesto, griebęs mikrofoną teiraujasi: "Sveiki, bratkos! Kaip šiandien keliukas, ar nematyti radariukų?" Žinoma, būtina pridurti, kokiu keliu ir kokia kryptimi važiuoji. Įdomi detalė - beveik visi vairuotojai kelią ir policijos radarus kažkodėl vadina mažybiniais vardais.
Išgirdęs klausimą, koks nors priešpriešiais važiuojantis vairuotojas mielai papasakoja, kurioje vietoje matęs kelių policijos patrulius. Belieka laiku pristabdyti.
Kadangi žurnalistiniais reikalais kas savaitę nuvažiuodavau per tūkstantį kilometrų, gaudamas tokią informaciją pasileidau. Kaskart žinodamas, kurioje vietoje policija, ėmiau lakstyti beprotišku greičiu, lenkdamas kitas mašinas, tik lėtokai pravažiuodavau vietas, kuriose, žinodavau perspėtas radijo bangomis, tyko policijos pasala. Toks vairavimo stilius baigėsi apverktinai.
Policininkai - irgi ne kvailiai
"Vyrai, kaip keliukas iš Vilniaus į Panevėžio pusę", - pasiteiravau pernai vieną rugsėjo dieną greitkeliu skubėdamas į Skuodo rajoną aprašyti nelaimės, kai Aleksandrijos kaime greitį mėgstantis policininkas sutraiškė keturis mažamečius.
"Keliukas švarus, gali spausti", - patarė kažkurio vairuotojo balsas. Aš ir paspaudžiau. Vos už poros kilometrų iš šalikelės lyg nelabasis iššokęs policininkas ėmė lyg patrakęs mojuoti lazdele. Kai klusniai sustojau šalikelėje, priėjęs išsišiepęs pareigūnas parodė ant radaro užsižiebusį skaičių - "187 km". "Greitis viršytas daugiau nei 50 kilometrų per valandą, - "nudžiugino" policininkas. - Bauda nuo 1000 iki 1500 litų. Eime pasikalbėti į mūsų automobilį".
Pokalbio su policininkais nebesinori prisiminti. Galop paleistas po formalumų ir važiuodamas lėčiau nei leistina, per raciją piktokai užsipuoliau mane girdinčius vairuotojus, kodėl kažkas iš pašnekovų draugų mane taip žiauriai pakišo.
"Žinai, brolau, mes gudrūs, bet policininkai irgi ne kvailiai, - padarė išvadą kažkas iš nematomų draugų. - Būna, jie pasitraukia nuo kelio, palaukia, kol nuvažiuos vieni kitus per racijas ar mirksėdami šviesomis perspėdami vairuotojai. Staiga vėl sugrįžę jie dažniausiai ir "nušauna" eilinį greičio mėgėją. O gal jie net klausosi mūsų 14 kanalo. Žodžiu, kitais pasitikėk, bet ir pats nežiopsok!"
Eteryje - visos naujienos
Nuo tos dienos nebelakstau, tačiau vis vien į tolimesnę kelionę vežuosi stotelę. Keliu vėžlinantys ar netvarkingai važiuojantys vairuotojai net neįtaria eteryje tapę visuotino aptarimo ar net pajuokos objektu.
"Keistos tos moterys už vairo, - rugpjūtį važiuodamas netoli Elektrėnų išgirdau eteryje įspūdžiais besidalinantį vieno vilkiko vairuotoją. - Pamačiau, kad jos vairuojamo visureigio nuleista užpakalinė padanga. Paskui ją važiuodamas nelenkiu, mirksiu jai šviesomis. Vairuotoja nutarė, kad aš priekabiauju, ir padidino greitį".
Po minutės prisivijau tą vilkiką ir prieš jį važiuojančią atkakliąją moteriškę. Jos padanga buvo tokia tuščia, kad net dūmai rūko. Galop užsispyrėlės mašinos ratlankio kraštas kiaurąją padangą atpjovė ir spriegė man, važiuojančiam antra juosta, beveik tiesiai po ratais. Tik po to vairuotoja pagaliau susivokė sustoti, o vilkikų vairuotojus girdėjau aptarinėjant įvykį dar keliasdešimt kilometrų.
Klausantis eterio galima išgirsti daug įdomybių. Keturioliktuoju kanalu aptariamos krepšinio varžybos, politikos naujienos. Kliūna ir nerangiems kelininkams, kyšininkaujantiems pareigūnams, išvėsusiai vyriausybei, šykštiems darbdaviams. Žinoma, plepama ir apie lytinį gyvenimą, prostitutes, tačiau joms išsikviesti šis kanalas nenaudojamas - merginos mėgsta artimesnį bendravimą, o ne pokalbius radijo bangomis.
Bene smagiausi pašnekesiai prasideda prieš šventes ir penktadienio vakare. Pralinksmėję "sausumos jūreiviai" tariasi, kur pastatę mašinas susitiks ir eis išgerti alaus, džiaugiasi, kad greitai pamatys savo žmonas ir mylimąsias.
"Iki mano namų beliko 10 kilometrų, pats laikas mobiliu paskambinti žmonai. Vyrai, ir jūs visada paskambinkite, kad iki mums grįžtant "švogeriai" spėtų per langus iššokinėti", - prieš kelias dienas girdėjau, kaip likimo draugus eteryje mokė kažkuris "plento asas".
S. Stasaičio nuotr.
(Racija-1) Vilkikų iš užsienio šalių vairuotojai mielai pavėžina šviesiaplaukes lietuvaites, tačiau jas susiranda ne radijo dažniais...
(Racija-2) Beveik ant visų didžiųjų vilkikų stogų pamatysi anteną nuo pusmetrio iki pusantro metro ilgio.
(Racija-3) Radijo stotelę, kuria galima kalbėtis su sunkvežimių vairuotojais, galima nusipirkti ir naudoti be leidimo ir licenzijos.
(Racija-4). Magnetu prilipdoma nuimama antena tvirtai laikosi net važiuojant 200 kilometrų per valandą greičiu.
