Istorija žino vienintelį iki šiol gyvenusį žmogų, kuris per visą savo gyvenimą nė karto nesumelavo. Tai baronas Miunhauzenas. Praėjus ne vienam amžiui Lietuvoje jam atsirado konkurentas. Tik čia istorija jau rimtesnė.
"Vokelių galite neimti"
V. Uspaskichas nemeluoja ne todėl, kad neturėtų ko slėpti. Greičiau priešingai. Tačiau tai principo žmogus, ir nemeluoja jis būtent iš principo. Sakykim, per susitikimą su rinkėjais iškyla klausimas, kad jo firma moka atlyginimus vokeliuose. Kitas sakytų - negali būti, aš išsiaiškinsiu, kaltuosius nubausiu, nors galbūt net neketintų to daryti. Bet paprastai suprantama, kad taip tiesiog reikia šnekėti. Tačiau tai - ne V. Uspaskicho amplua. Jis nė akim nemirkteli, neignoruoja tikrovės ir tuoj pat pateikia praktišką patarimą, kaip ir dera tikram paprastų žmonių globėjui: "Jūs neimkite tų vokelių. Ir jeigu jau esate tokie sąžiningi, gavę algą nueikite į Mokesčių inspekciją, deklaruokite visas gautas pajamas ir sumokėkite valstybei mokesčius. Tada jūsų pensijos nenukentės". (http://www.omni.lt/index.php?base/z_339147) Pasitikintis savimi ir atsipalaidavęs. Iš esmės gyvena kitame pasaulyje. Žaidimas be pralaimėjimų: jei agrofirmai sekasi gerai, jei ji sukuria darbo vietas ir moka žmonėms atlyginimus - tai V. Uspaskicho nuopelnas. Jeigu kažkas negerai, kažkokios machinacijos, jis - tik vienas iš akcininkų, o kalta administracija.
Svarbiausia - nemeluoti. Savo ausim neteko girdėt, tačiau įvairiose žiniasklaidos priemonėse nekartą buvo skelbta, kad vokelių politiką V. Uspaskichas gynęs net iš Seimo tribūnos. Štai, pavyzdžiui, B. Genzelis šią Darbo partijos pirmininko praktiką minėjo dar 2004 m. spalio mėn. (http://www.omni.lt/index.php?base/z_225026), tačiau išsiginti mesto šešėlio V. Uspaskichas niekada ir nemėgino. Mat iš principo myli tiesą ir nekenčia melo. Meluoja kiti Lietuvos politikai. Štai dabar, P. Auštrevičiaus ir Ž. Šilgalio ginče, vienas kuris iš jų meluoja, kad kartu ir gražu, ir žiauru. Tikėkimės, tiesa paaiškės. Tačiau, padarykime vieną išlygą - galbūt tiesa paaiškės mums, žurnalistams, politikos apžvalgininkams, kolegoms politikams. Man rodos, Krekenavos agrofirmos darbuotojams padėtis jau dabar visiškai aiški: meluoja abu.
Meilė komunizmui - nerūdija?
Lietuva - šalis, kur teka ir prateka informacija. Kalbėk slapčiausiu būdu, miške, lauke ar šnibždėk į ausį - tačiau gali būti tikras, kad jau kitą dieną tavo pokalbių stenograma atsidurs laikraščiuose. Mat visi turi ne tik savų švogerių, bet ir švonderių. O štai šimtai Krekenavos agrofirmos darbuotojų apie atlyginimus, gaunamus vokeliuose, kaip žemė tylėjo daugelį metų. Ir dabar prakalbo tik viena darbuotoja, kurią bendradarbiai - ir tai svarbu - smerkia. Tai tie žmonės, kurių dėka V. Uspaskicho partija išsilaiko reitingų viršūnėse.
Galim stebėtis tais žmonėmis ar juos smerkti. Tiesą sakant, reali padėtis yra konstatuota. Yra nustatyta ir nenuneigiamai įrodyta, kad nemenka dalis Lietuvos yra "runkeliai", degradai, lietuviakalbiai rusai arba, geriausiu atveju, "antroji Lietuva". Kad jie yra nesusipratę, nepatriotiški, myli buvusius okupantus ir buvusius komunistus, populistus, avantiūristus ir visokius kitokius agrarininkus. Ergo, tauta ne visai išsivysčius, civilizaciškai nesusipratus, šnairuoja ne į tą pusę, susipykusi su vertybėmis, negrįžtamai praradusi standartinius europietiškus įgūdžius bei refleksus.
Vis dėlto toks kalbėjimas tarsi nuo kalno jau tampa ne problemos sprendimu, o jos dalimi. Tai savo ruožtu jau pradeda priminti politruko pamokslus, pagardintus paranojos padažu. Jei jau kalbėsime apie Vakarus, manau, kad vakarietiškos minties viena iš svarbių ypatybių yra jos konstruktyvumas, kuris skiriasi nuo kai kurioms kitoms pasaulio dalims būdingo visažiniško pamokslavimo, mistifikavimo ir ultimatyvių nuosprendžių. Etiketes kabinti lengviausia, kiek sunkiau kritiškai ir blaiviai įvertinti tikrovę, visai nelengva - mėginti ją pamodeliuoti, kelti naujas idėjas ir siūlyti sprendimus. Seniai atskleistas ryšys (nustatytas analizuojant tikrai ne Lietuvos pavyzdį) - tai, kaip žmonės vertina demokratiją, yra susiję su ekonomikos būkle ir institucijų veiklos efektyvumu, todėl iš apklausų duomenų daryti civilizacinius apibendrinimus nėra jau taip išmintinga. Vien dėl to, kad svaidaisi žaibais, dar nereiškia, kad taip jau smarkiai išsiskiri iš "runkelių".
Pervartų sūkuryje
Per labai trumpą laiką žmonės patyrė ne vieną kultūrinį šoką ir bent kelias ideologines revoliucijas. Nemanau, kad žmonijos istorijoje buvo daug tokių laikotarpių, kai vertybės, principai, tvarka, paties gyvenimo pagrindai sukosi tokiame pašėlusiame polkos su ragučiais ratelyje. Brandus socializmas, komunizmas su žmogišku veidu ir kitomis kūno dalimis, dainuojanti revoliucija, Smetonos Lietuvos restauracija, privatizacija, laukinis kapitalizmas su sprogdinimais ir šaudymais, Gariūnų epocha ir antrasis indėlių paradimas, buvusiųjų sugrįžimas ir kiti politinės švytuoklės efektai, įvairūs valymai, reformos, reorganizacijos ir integracijos. Nuo lygiavos iki žiaurios nelygybės, nuo pionierių draugovės iki "torpedos", nuo rūtų darželių iki prostitucijos kaip geidžiamo karjeros laiptelio, nuo skrupulingos kontrolės iki visų varžtelių išsukimo, nuo parapijinės gyvenimo tėkmės iki globalizacijos siautėjimo. O kas iš to žmogui, kuris neturi didelių pretenzijų ir tiesiog nori normaliai gyventi? Jis susigūžęs stebėjo šį neįtikėtiną, neapibūdinamą spektaklį, kuris slinko pro jo akis. Ne tik slinko pro šalį - tenka pripažinti, kad visos pervartos virsdavo lazdomis, kurios velėjo eilinio žmogaus nugarą. O kiek gi galima pakelti?
Kas to žmogaus neauklėjo ir nemokė - nuo A. Stašaičio iki V. Adamkaus. Tačiau niekas nesugebėjo iš tikrųjų nieko nei patarti, nei nuveikti. Niekas net nesugebėjo pažvelgti į žmogų, jį pamatyti su jo vargais, su jo nelengva realybe, o tai jau būtų ne tiek mažai. Kapitalistai patys galų gale bankrutavo arba pradėjo joti ant žmogelių, o politikai visada žvelgė kažkur toliau, nematydami sau po kojų. Ateikite į rinkimus, padėkite mums integruotis - tokie svarbiausi politikų signalai. Žmonės jaučiasi išduoti. Net ir neieškant vieno ar kelių konkrečių kaltininkų ir nusidėjėlių, pripažinkime, jie turi tam pagrindo. Žmonės, kurie negali būti sotūs planais, teorijomis, diskusijomis, pažadais, niekuo nepasitiki. Įvairiausių pervartų jau būtų gana, tačiau dar prisideda skandalai, kurie padėties nepalengvina.
Valdžia darė ir gerus, ir blogus darbus, dažnai kovojo su vėjo malūnais, tačiau kaip atkurti kontaktą su žmonėmis - šito net mintyse nėra. Beje, pastaraisiais metais socialiniai mokslai sukaupė duomenų, aiškiai parodančių, kad pilietinės visuomenės raida Vakaruose nebuvo lemta vien spontaniškų iniciatyvų "iš apačios". Pasirodo, ir JAV, ir kitose šalyse itin svarbus vaidmuo šioje srityje teko valstybei. Juo labiau pilietinė visuomenė nesivystys, jei bus valdžios struktūrų ignoruojama.
Jis daro bent šį tą
Naivu klausti, ką apie atlyginimus vokeliuose mano Krekenavos agrofirmos profsąjunga. Ten, kur yra bent piliečių aktyvumo ir sąmoningumo daigai, vokeliai tiesiog neįmanomi. O dabar pažvelkime į padėtį Lietuvos provincijos miesto ar miestelio gyventojo akimis. Jeigu įmonė vietovėje viso labo viena, arba tavo specialybė tokia, kad gali dirbti tik šioje įmonėje - ar būtų protinga maištauti ir pyktis su įmonės vadovybe? Daugumoje provincijos miestų ir miestelių vis dar tvyro slogi priespaudos ir baimės atmosfera. Tai lemia vertikalus hierarchinis galios struktūrų išsidėstymas. Brandžios demokratijos išskirtinis bruožas - vadinamas pliuralizmas, daugybė galios centrų. Yra daug institucijų ir struktūrų, kur žmogus gaus paramą ir pagalbą, net jei jis nusivylęs valdžia. Jei mes nemąstome, kaip pataisyti padėtį šiuo požiūriu, baudžiame patys save.
Žmonės atranda tą veikėją, kuris toks, koks yra - ne pliauškia ir teoretizuoja, tai yra, jų požiūriu, meluoja, o daro. Pavyzdžiui, moka atlyginimus, nors ir vokeliuose, arba pažeria iš padangės ledų. Kiti - ne daugiau, nei kalbančios, meluojančios galvos. Mes galim pavadinti juos "runkeliais", bet pagal žaidimo taisykles jie mums rinks valdžią. Valstybė kenčia dėl to labai smarkiai. Iš valstybės biudžeto finansuojamos, bet vieno žmogaus privatizuotos partijos informacijos centras skelbia ne idėjines platformas, o džiaugiasi naujomis vado parduotuvėmis (http://www.darbopartija.lt/index.asp?DL=L&TopicID=2&Page=1&Page2=0&Action=0&ArticleID=1508&SearchTXT=&arc=true).
Vadas lyg ir pasitraukė toliau gaminti konservų, tačiau netikėtai apsireiškia ir įvelia visą šalį į diskusiją, kuri ministerija prižiūrės ES struktūrinių fondų skirstymą. Spauda kelis mėnesius trimituoja, kad vyksta mūšis dėl to, kas šluosis į kišenę milijonus, tačiau Darbo partija net nesiteikia išdėstyti savo pozicijos. Intriguojama, viską mėginama spręsti po kilimu. Kokie siūlomo sprendimo motyvai, kokios galimos struktūrinių fondų skirstymo schemos, kokie vadybiniai vieno ar kito varianto pranašumai? Jokios atskaitomybės nėra, vadas laikosi šaltai ir, nors žiniasklaidoje skamba jau kone isterinė gaida, reitingai net nekrusteli. Nebežinia, kokia dar riba galėtų būti peržengta.
