Maištą Darbo partijos gretose kai kas pranašavo, tačiau kad šitoks audringas sukilimas įvyks jau dabar, nuspėti buvo išties sunku. Buvęs Darbo partijos pirmininko pavaduotojas ir vienas iš partijos kūrėjų V. Muntianas pats trenkė durimis ir išsivedė nemenką grupę maištininkų.
Galima tik stebėtis, kad menševikiškas virusas bene labiausiai palietė svarbiausią ir, rodės, labiausiai prijaukintą V. Uspaskicho bastioną, Kėdainius.
Tokį dalies partijos narių apsisprendimą būtų galima suprasti. Net ir Darbo partijai priklausantys Seimo nariai, nekalbant apie eilinius partiečius, skundėsi besijaučią "kaip bunkeryje". Jų iniciatyvos buvo "gesinamos". Visas darbas buvo laukti, kol sugrįš Maskvoje konservus pardavinėjantis ir savo diplomo reikalais besirūpinantis Vadas ir duos kažkokius neaiškiais motyvais pagrįstus nurodymus. Tai ne itin patrauklus užsiėmimas ambicingam žmogui, kokie yra ar bent turėtų būti politikai. Tiesa, Darbo partija pagarsėjo dar ir tuo, kad savo nariams ne tik tiekdavo nemokamą vakarienę Vado atvykimo proga, bet ir stengdavosi parūpinti darbą. Matyt, Darbo partijos darbo biržos veikla dar tiek neįsisuko, kad galėtų padėti visiems 14-kai tūkstančių partijos narių, o kai kurie iš jų savo darbu, matyt, yra patenkinti. V. Uspaskichas retai išsiduoda esąs sutrikęs, tačiau kad ir kaip šaipytųsi iš savo buvusių kolegų, akivaizdu, kad, partijos reitingams ir šiaip jau smunkant, jos populiarumui bus suduotas smarkus smūgis.
Tai gal dabar atskilusius partijos narius derėtų kelti ant pjedestalo? Juk jie šauniu demaršu gerokai subraižė blizgantį Darbo partijos fasadą. Partijos, kuri nepalankiai išsiskiria net ir šiaip optimizmo neteikiančiame Lietuvos politiniame peizaže - neribotas galias turintis įtartinos reputacijos vadovas, neaiškūs tikslai, dviguba moralė. V. Muntianas ir nuo partijos atskilę jo šalininkai apie tai jau kalba atvirai. Tačiau kyla klausimas - kodėl praregėta tik dabar, praėjus daugiau nei pusmečiui po rinkimų? Juk apie partijos lyderio asmenybę ir partijoje galiojusius papročius buvo žinoma jau senų seniausiai. Vertos dėmesio ir V. Uspaskicho pastabos, cituotos "Lietuvos ryte", kur Darbo partijos lyderis pareiškia stipriai finansavęs V. Muntiano rinkimų kampanijas, palaikęs jį savo kontroliuojamoje žiniasklaidoje, iš esmės sukūręs patį tokį politiką, V. Muntianą. Nors V. Muntianas atšovė nesąs kokia mergelė, tiesą sakant, nėra pagrindo netikėti pirmuoju Viktoru, Uspaskichu.
Akivaizdu, kad nuo Darbo partijos atskilę moralistai ilgai toleravo jų dabar kritikuojamą dvigubą moralę, naudojosi V. Uspaskicho parama, patys rentė grynai merkantiliniais principais pagrįstos partijos rūmus. Arba jie serga sunkios formos trumparegyste, arba jų pačių moralė nėra visai be priekaištų. Dabar ši grupė žmonių rengiasi kurti naują partiją. Galima palinkėti jiems sėkmės, tačiau, atrodo, tai bus dar viena partija, lipdoma apie vieną asmenybę ir tuos pačius, jau rutiniškais tapusius, moralios ir antikorupcinės politikos šūkius. Dar viena pilka spalva politinių partijų spektre (mūsų partijų vaivorykštė tuoj ištirps ūkuose). V. Muntianas yra nuosaikus, sugeba suvalkietiškai nuosekliai ir logiškai išguldyti tiesas, turi didelę administratoriaus patirtį savivaldybėje. Tačiau žmogus tik besirengdamas tapti Seimo pirmininku pirmą kartą išgirdo, kad Rusija yra Tarybų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja. Tad kyla įtarimas, ar jis yra pratęs sklaidyti bent laikraščius, jau nekalbant apie ką nors rimtesnio. Šiame kontekste ne itin įtikinamai skamba jo žodžiai, esą jis valdęs Kėdainius, du procentus Lietuvos, tai galėtų valdyti ir visą Lietuvą, nes tai iš esmės būtų tas pats darbas, tik atsakingesnis. Kad V. Muntianas kovos prieš V. Uspaskicho meilužę - tai jau aišku. Tačiau už ką jis kovos - kol kas nežinia.
Atskilusi frakcija kokybiškai kol kas yra Darbo partijos tąsa. Nusipelniusi šiai partijai L. Graužinienė siūloma į socialinės apsaugos ir darbo ministres, nes turi buhalterės patirties ir moka apskaičiuoti socialinius mokesčius - Darbo partijos supratimu, to visiškai užtenka žmogui, kuris ruošiasi vairuoti socialinių reikalų politiką. Itin atsakingą barą, užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūros generalinio direktoriaus postą galima patikėti JAV universiteto ekonomikos magistrei - aišku, jei ji yra Darbo partijos narė. Amerikoj tokių magistrų dešimtys tūkstančių, tad ar tokia kvalifikacija tikrai padarys įspūdį amerikiečiui, sakykim, pasirengusiam Lietuvoje investuoti milijonus dolerių?
Kaip niekad ryšku, kad Lietuvos politikoje beveik neliko platesnio akiračio, išsilavinusių, savarankiškai mąstančių žmonių, asmenybių. Neskaitant kelių patyrusių parlamentarų, Seime vis labiau viršų ima nuobodžiaujantys turtuoliai, prisiekę savimylos intrigantai ir pilki švininiai kareivėliai. Kad ir kaip būtų lipdoma naujoji koalicija, didelių darbų iš jos tikėtis sunku.
