Atrodo, tai sapnas: baltarusiai galų gale susiprato, sukilo ir nuvertė A. Lukašenką. To negana, Lukašenka atvyko į Lietuvą ir čia buvo išrinktas prezidentu. Didele balsų persvara... Ar toks scenarijus neįtikėtinas?
Kažkas panašaus gali įvykti. Mano argumentas paprastas - mužikui reikia pono. Nesvarbu, kad ir rimbu nugarą perlies, tačiau be duonos nepaliks, o per šventes bus ir cukraus, saldainių.
Deja, galima atrasti pernelyg daug argumentų leidžiančių tvirtinti, kad Lietuva kol kas nėra lygiateisių piliečių visuomenė. Yra "elitas" arba "ponai", savo privilegijas grindžiantis išnaudojimu, ir yra "runkeliai", arba "baudžiauninkai", laukiantys "ponų" malonės. Kažkada tokia padėtis daug kam atrodė nepriimtina ir kėlė pasipiktinimą. Laikui bėgant įtampa nuslūgo, vaidmenys susiderino ir įsitvirtino: ir vieni, ir kiti nebegali ir nebenori gyventi be savo klasinių priešų (atsiprašau, dabar reikėtų sakyti - socialinių partnerių). Galima konstatuoti, kad revoliucinės situacijos nėra.
Pažvelkime į kelis pavyzdžius. Suimtieji policijos komisarui - ne Lietuvos piliečiai, tegul ir atliekantys bausmę, o tiesiog nemokama darbo jėga. Tiesa, statoma ne piramidė, o sodo namelis, tačiau esmė nesikeičia: tai - vergai, paprastai tariant, šiukšlės, privalantys gyventi pagal paties komisaro sukurtas taisykles ir įgeidžius. Nenuostabu, kad perrašoma ir klastojama Sąjūdžio istorija - tarybiniais laikais tokia praktika klestėjo, todėl, suprantama, jėgos struktūrų "materialinės sąlygos buvo geresnės".
Šiuo metu nereikia išradingų stilistinių figūrų įrodinėjant, kad tokia praktika taikoma ne tik žmonėms, atsidūrusiems paraštėse. Iškilo į šviesą, kad Seimo administracijos darbuotojai su parlamento aptarnaujančiu personalu elgiasi lygiai taip pat, kaip tarybiniai praporščikai su "salagomis" arba kaip komisaras su kaliniais. Pasirodo, kad nenormuotos darbo valandos tenkinant valdininkų įgeidžius, žeminančios užduotys savanaudiškai išnaudojant darbuotojus mūsų aukščiausios valdžios panosėje yra kasdienė, visų numanoma ir žinoma, nieko nestebinanti praktika.
Aišku, Seimas - išskirtinė vieta. Čia gausu jupiterių ir prožektorių, jau nekalbant apie komisijas. Be to, Vilniuje labai trūksta vairuotojų ir stalių. Protestuodami žmonės ne itin rizikuoja, ir vis dėlto šešiolika metų vyko tokie dalykai. Tačiau be Seimo Lietuvoje yra dar ir kitų įstaigų bei įmonių. Šimtuose, tūkstančiuose iš jų padėtis lygiai tokia. Lygiai tokia arba dar blogesnė. Vertinant šiuo požiūriu tarp daboklės ir kokios nors provincijos ligoninės nėra jokio skirtumo.
Mažam miestelyje nerasi kito darbo. Dabar, kai vokeliai nebeduodami, Krekenavos agrofirmos darbuotojų atlyginimai sumažėjo. Jei mokesčių inspekcija gerai pakratys, gal įmonė išvis užsidarys. Ką tada reikės daryti? Nesistebėčiau, jeigu teisinga pasirodytų žinia, kad kai kurie darbuotojai nebenori dirbti su principingąja mėsos sūdytoja.
Taigi reikalai pajudėjo trijose kontorose - cypėje, Seime ir agrofirmoje. Visame kitame didžiuliame kontorų vandenyne nepajudėjo ir nepajudės, nes principingumas nenaudingas nei vienai, nei kitai pusei. Nerašytos taisyklės suprantamos iš pusės žodžio ir tapo tikresnės nei Konstitucija. Padėtis užsicementavo.
Tie, kurie valdžioje, nesiryš įleisti gaivaus oro, nes tai reikštų politinę savižudybę. Išlaisvėję žmonės šių politikų nerinktų. "Baudžiauninkai", kurių dauguma, valdžios legitimumą priima tiek, kiek įžvelgia joje "ponus" ir "šeimininkus".
Dabar judėjimo kryptis gali būti tik į dar aiškesnius, nuoseklesnius ir dar labiau abi puses tenkinančius vaidmenis. "Ponai" duoda suprasti, kad savo pozicijų neužleis. "Baudžiauninkai" kaltins visą pasaulį, bet tik ne tuos, kurie duoda tiesiogiai, nors ir trupinius. Tie, kurie dar ne iki galo tapę baudžiauninkais, gravituoja į galutinių baudžiauninkų pusę ir nori, kad liberalios demokratijos kirmino sugadinti ponai taptų tikrais ponais, minėtojo kirmino nepažeistais. Tada stabilumas ir saugumas bus dar didesnis, jokie išsišokėliai nevers rizikuoti paskutiniu duonos kąsniu. Čia ir šmėkšteli Lukašenkos šešėlis.
Pernelyg paprasta būtų po Lietuva klaidžiojančią Lukašenkos šmėklą tapatinti su komunizmo ir okupacijos šmėkla. Autoritarinio vadovo ilgesys ilgai buvo "ponų" nupilietintų "baudžiauninkų" kerštas, o dabar tapo ir paskutine jų viltimi.
