Ar Lietuvoje prie kasos aparatų pardavėjos sėdi su sauskelnėmis?
Ne taip seniai klausiausi BBC laidos. Diskusijos tema buvo šių dienų vergovė. Moterys ir vaikai įkalinami ir verčiami dirbti, ypač trečiojo pasaulio, šalyse. Į studiją paskambino vyras, prisistatė esąs iš Lietuvos ir pareiškė, kad Lietuvoje vergovės tema itin aktuali. Paaiškino, kad Lietuvos prekybos centruose esanti tokia nuožmi vergovė, kad pardavėjoms darbo metu neleidžiama nueiti net į tualetą. Todėl jos priverstos naudoti sauskelnes.
Nežinau, ar šis pavyzdys atitinka tikrovę. Tačiau, deja, turiu pripažinti, kad Lietuvos vardo pagarsinimas tokiame kontekste, nors ir nemalonus, nėra visiškai išlaužtas iš piršto ir perdėm šmeižikiškas. Liūdna, bet jis atitinka mūsų šalyje dar ganėtinai išplitusią darbo santykių dvasią. Neretai girdime, kad ir tuose pačiuose prekybos centruose darbuotojai priversti dirbti keturiolika ir daugiau valandų be pertraukos. Atlyginimas, žinoma, pats minimaliausias. Priedai už viršvalandžius, darbą švenčių ir poilsio dienomis - katės ašaros.
Kitas pavyzdys. Į vieno iš Lietuvos radijo stočių diskusijų laidą paskambino prekybos centro pardavėja ir verkdama ėmė guostis, kad nesugeba pragyventi iš atlyginimo. Kvapą gniaužia, kai girdi tokias kalbas. "Ką jie su mumis padarė?" - klausė pardavėja. Mintyse turėjo, žinoma, valdžią - Seimą, vyriausybę. Laidos vedėjas su moterimi solidarizavosi.
Moters gaila, tačiau kas su kuo ir ką padarė - kiek kitas klausimas. Palankios verslo sąlygos šalyje iš esmės yra sukurtos, ekonomika jau ne pirmus metus auga šešis ir daugiau procentų per metus - jokia valdžia, jokia vyriausybė šiuo metu geresnių rodiklių negalėtų pasiekti (tiesa, manau, kad dabartinis vyriausybės neveiklumas atsilieps Lietuvai ateityje, bet tai - kita tema). Tad kas gali šiai moteriai padėti? Ar iš tikrųjų dėl vergiškų darbo sąlygų ir vergiško atlyginimo kalta tik vyriausybė?
Visuomenės ir valdžios santykiai Lietuvoje yra liguisti, iškrypę. Mes iš tikrųjų dar nesame atsibudę iš totalitarizmo letargo, nes šventai tikime, kad visas mūsų gyvenimas, visa mūsų būtis priklauso nuo kelių valdžios aukštumose įsitaisiusių būtybių. Įsitempę, sulaikę kvapą stebime tų saujelės vyrų ir moterų darbus ir darbelius suteikdami jiems vos ne kosminę reikšmę. Nuo ryto iki vakaro transliuojame, narstome, analizuojame vis tuos pačius įsigrisusius politikus. Gilinamės į tai iki koktumo, kol jau norime šaukti iš pykčio ir įniršio vos išgirdę jų vardus, bet ir toliau siurbiame tai į save atsidurdami beveik prie pamišimo ribos. Jie, tik jie dėl visko kalti, turi išspręsti visas problemas, mus viskuo aprūpinti, o kai šito nepadaro, pradedame jausti, kad artinasi pasaulio pabaiga - spjauname į viską, į savo Tėvynę, tautą, šeimą...
Praėjusią savaitę skaitytame metiniame pranešime prezidentas V. Adamkus pastebėjo, kad įsigilinę į Lietuvoje vykstančius politinius ir ekonominius procesus, matome, jog daug kas mūsų gyvenime atrodo dviprasmiška ar net paradoksalu. Tačiau prezidentas susitelkė daugiau į politikos analizę. Iš tiesų, kartais atrodo, kad net laisvoji rinka Lietuvoje veikia paradoksaliai. Skaitau pranešimą: dar visai neseniai Vilniuje iškvietus taksi jis atvykdavo po kelių minučių, o dabar reikia laukti pusvalandį ir ilgiau. Taksi bendrovės turi automobilių, bet trūksta vairuotojų. Priežastis - vairuotojai nesutinka dirbti už 1000 litų per mėnesį atlyginimą. Taigi klientai turės susitaikyti su mintimi, kad taksi vėluos. Atrodo, pasiūlos ir paklausos dėsniai neveikia - svarbiausia, kad vairuotojai daugiau neuždirbtų.
Kitas pavyzdys. Ne vienerius metus teko girdėti skundus, kad mėsos perdirbimo įmonės pernelyg mažai moka žemės ūkio darbuotojams už gyvulius, dirbtinai žemina supirkimo kainas. Žemdirbiai surado išeitį - parduoda savo produkciją į užsienį. Dabar jau klausimas pasisuko kita puse - mėsos perdirbimo įmonėms trūksta mėsos, iškilo daugelio jų bankroto grėsmė. Be kita ko, stringant mėsos perdirbimui Lietuva praras ir ne vieną dešimtį milijonų litų ES paramos.
Akivaizdi Lietuvos bėda - vis dar laukiniai įvairių socialinių veikėjų santykiai. Visi kariauja vienas su kitu, nori išplaukti murdydami kitą, nors sėdi vienoje valtyje. Nemanau, kad tai lietuvių nacionalinis bruožas - veikiau, tai postkomunistinės būklės reiškinys. Tačiau turime suprasti, kad Vakarų visuomenės stiprybė glūdi visų pirma jos darnoje ir pliuralizme. Visos visuomenės darnoje, o ne vieno ar kito vaduko švaresnėje ar mažiau švarioje moralėje. Mes apie tai visiškai nekalbame. Todėl manau, kad teisi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime pasigedusi dėmesio socialiniam dialogui tarp darbdavių ir darbuotojų atstovų. Teisingai atkreiptas dėmesys į tai, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių tai yra vienas iš prioritetų, pridurčiau - vienas iš šių šalių klestėjimo pagrindinių ramsčių.
Valdžios reikšmės sumenkinti, aišku, neverta. Nuo jos priklauso daug. Tačiau sutelkdami visą dėmesį tik į valdžios didesnes ar mažesnes nuodėmes mes užbuksuosime ir niekaip negalėsime pajudėti iš vietos. Juk mes dabar vis dar esame tokiame būvyje, kad nepajėgiame net suformuluoti, ko iš tikrųjų norime iš tos valdžios. Rodos, vienintelis dalykas, ko sugebame reikalauti - būti doriems. Tačiau čia juk tik išeities taškas, nerodantis jokios krypties, jokios valstybės politikos.
Mūsų galingieji po truputį atranda labdarą, tačiau jiems vis dar iš esmės patinka karaliauti nuskurusių, bevalių žmonių šalyje, kurioje nyksta infrastruktūra. Vakaruose galingieji galų gale suprato, kad skurdas, pažeminimas ir suirutė galų gale atsigręžia prieš juos pačius. Nuostatos per vieną dieną nepasikeis, tačiau valstybės pareiga yra sudaryti sąlygas palankesnei socialinei aplinkai.
