Noriu priminti, kad praėjusią Seimo sesiją buvo sudaryta darbo grupė, kuri turėjo "užtaisyti spragas" įstatymuose dviem klausimais: dėl liustracijos ir archyvų. Grupė darbą kaip ir baigė, pateikė Seimui šūsnį projektų, bet ir anksčiau sudarytoje komisijoje, kuri tyrė KGB rezervo klausimus, ir šioje darbo grupėje liko neišspręstų klausimų.
Šiandien norėtųsi pakalbėti – kodėl ir kokie klausimai nėra sprendžiami. Mes galime siūlyti savo įstatymų pataisas, bet sprendimas yra daugumos rankose ir jeigu, mes – opozicija, nesulauksime žiniasklaidos ir visuomenės pagalbos, mūsų pastabas dauguma gali ignoruoti. Šiuo klausimu norime veikti kartu. Vėliau mūsų mąstymai atsispindės įstatymų pataisose, kurių dalis jau yra registruota.
Taigi, KGB rezervas. Kaip prisimename, Seimo komisijos išvada skelbė – KGB rezervas yra sudėtinė KGB struktūros dalis. Tik nė viename LR galiojančiame įstatyme, kalbančiame apie KGB struktūrą, Lietuvos valstybės santykį su ta struktūra ir su joje dirbusiais ar slaptai ir viešai padėjusiais tai struktūrai žmonėmis, tokia struktūra kaip "rezervas" nėra minima. Juridiškai ji neegzistuoja. Valstybės santykis su šia struktūra nėra nustatytas. Nei įstatymuose dėl kadrinių, nei dėl slaptųjų bendradarbių tokio dalyko kaip rezervas nėra. Oficialiai įregistruotuose projektuose to taip pat nėra. O, mano požiūriu, tai yra svarbu, nes tiems žmonėms, kurių yra ne taip daug – 400-500 žmonių Lietuvoje, – dėmesys buvo skiriamas didelis. Jie buvo tikrinami pagal kadrinio KGB karininko programą ir, gavus jų žodinį sutikimą, jiems buvo pavedamos atlikti tam tikros užduotys. Jie iš dalies buvo etatiniai, tik dar neįtraukti į etatų sąrašus (mat negavo algos), – tai buvo kadrinių darbuotojų pamaina specialiuoju, ypatinguoju laikotarpiu. Paimkime atgimimo laikotarpį. Jiems tai ir buvo ypatingasis laikotarpis. Prieš ir to laikotarpio metu rezervo karininkai gaudavo elementarias užduotis – pvz., pasipraktikuoti verbuojant sovietinės armijos kareivėlius. Atėjus momentui jie turėjo pakeisti kadrinius KGB karininkus.
Taigi ta struktūra juridiškai su Lietuvos valstybe neturi nieko bendra. Asmuo, buvęs rezervo sąraše, praėjęs visus tikrinimus, gali pretenduoti į viešąsias pareigas ir neturi jokios prievolės net nurodyti apie šį savo biografijos faktą. Tas biografijos faktas visuomenei lieka nežinomas ir už jo nuslėpimą nėra jokių pasekmių.
Kur čia slypi pavojai?
Viešieji asmenys, užimdami atitinkamas pareigas, gali susipažinti su valstybės paslaptimis. Ar, nežinant tokių asmenų visų biografijos faktų, galima spręsti apie jų lojalumą valstybei ir patikimumą susipažįstant su valstybės paslaptimis? O kiek tokių žmonių šiandien užima aukštas pareigas valstybėje, kas gali atsakyti? Visuomenė tokius dalykus turi žinoti. Tai nėra bausmės ar atsakomybės klausimas, o žinojimo ir pasitikėjimo klausimas tiek piliečių savo valstybe, tiek valstybės savo piliečiais.
Dėl Liustracijos komisijos. Ji liko savanoriška, visuomeninė. Klausimas principinis – ar galima tokius dalykus kaip liustracija atlikti visuomeniniais pagrindais? Ar valstybei šie dalykai visiškai nesvarbūs, jeigu gailima kelių etatų, kad darbas būtų atliktas profesionaliai ir kad būtų iš ko pareikalauti darbo kokybės.
Archyvai ir asmens duomenų apsauga. Ne kartą esu kalbėjęs, kad pastarojo dešimtmečio Lietuvos archyvai nuo visuomenės ir nuo mokslininkų yra uždaryti. Naujausia Lietuvos istorija yra beveidė. Ji tampa lyg kokiu pasakų rinkiniu. Argumentuojama, kad tai yra asmens duomenų apsauga, tačiau į daugelį klausimų man niekas negali atsakyti, ar Lietuvos valstybė nesaugo okupacinės valdžios represinės struktūros neteisėtai surinktų duomenų ir ar jie netampa Lietuvos valstybės paslaptimi Tai reiškia, kad okupanto ar kolaboranto veiklą saugo Lietuvos valstybė.
Kitas klausimas – ar mirusio asmens duomenys yra saugomi pagal Asmens duomenų apsaugos įstatymą? Teko būti Lenkijoje ir kitur ir kalbėtis su asmens duomenų apsaugos tarnybų vadovais. Jie juokiasi išgirdę mūsų aiškinimą ir į tą klausimą atsako vienareikšmiai – mirus žmogui asmens duomenys nebesaugomi. ES dokumentai labai aiškiai išskiria, kad iš sovietinio jungo išsivadavę kraštai, saugodami asmens duomenis, turi teisę daryti išimtis. Jeigu yra visuomenės interesas, valstybė turi teisę aiškiai apibrėžti, ko ir kodėl jinai nesaugo ir kam netaiko šio įstatymo. Kai kurie kraštai tokiems asmenims, kurie dirbo prieš valstybę, apibrėžia dvi saugomų asmenų duomenų kategorijas – sveikatos duomenis ir seksualinės orientacijos duomenis. Visi kiti biografijos faktai yra vieši. Kas trukdo mūsų valstybei irgi apibrėžti tam tikras žmonių biografijos sritis, kurios gali būtų susietos su asmens privačiu gyvenimu ir nesusietas su jo veikimu prieš valstybę, ir tai apibrėžti kaip saugomas, o kitas paversti viešomis.
Saulius PečeliūnasSeimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys
