Tuoj po inspektoriaus S. Piskunovo ir prokurorės V. Kazlauskaitės nužudymo pasipylė gausybė šio įvykio versijų, neišskiriant nė pačios absurdiškiausios, jog tai - šeimyninė drama. Tačiau apie žmoną ir dvi dukras turinčio Sergejaus santykius su netekėjusia prokurore, trunkančius jau kelerius metus, žinojo daugelis. Tai nebuvo paslaptis ir jo žmonai. Beje, iki pat paskutinės dienos rūpinęsis savo šeima S. Piskunovas skirtis nesirengė, todėl visos nužudymo versijos galėjo būti siejamos tik su jo tarnybine veikla.
Karjera: nuo nulio iki nulio
1985 metais baigęs tuometinės SSRS VRM Minsko aukštosios milicijos mokyklos filialą, S. Piskunovas buvo paskirtas Panevėžio VRS Kriminalinės paieškos KSNG (Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymo) skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, mažiau kaip po trejų metų tapo vyresniuoju įgaliotiniu, o vėliau ėjo įvairias pareigas Panevėžio miesto, rajono bei Pasvalio rajono policijoje. Aukščiausias karjeros taškas - Panevėžio zonos ONTT Kontrabandos, narkotikų ir neplatinamų medžiagų kontrolės skyriaus vadovas, kuriuo Sergejus buvo iki pat 2000 metų balandžio, kai skyriaus reorganizacijos dingstimi buvo atleistas iš darbo. Panevėžio policijoje buvusiam komisarui darbo neatsirado, todėl jis sutiko dirbti Pasvalio policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo grupės inspektoriumi.
S. Piskunovo karjeros bangos aiškinamos jo charakterio ypatybėmis. Dar tebestudijuodamas Sergejus išsiskyrė komunikabilumu, noru su visais užmegzti draugiškus santykius. Kartą po paskaitos apie žmogaus braižo ir charakterio savybių ryšį jo grupės draugai paprašė dėstytojo charakterizuoti rašantįjį iš jo užrašų ir padavė Sergejaus konspektus, tačiau nepasakė, kieno jie. Dėstytojas, pasklaidęs užrašus, pakomentavo: "Pagyrūnas, pasipūtęs, itin komunikabilus, mėgstantis madingai rengtis ir silpnus alkoholinius gėrimus, linkęs save sureikšminti". Degtinės S. Piskunovas stiklinėmis iš tiesų nemaukdavo, o polinkis save sureikšminti dažnai išsiliedavo beveik į atvirus konfliktus su vyresnybe. 1993 metais ypač išryškėjo Sergejaus priešprieša su tuometiniais Panevėžio policijos vadovais E. Venckevičiumi bei K. Tubiu. Su pastaruoju pareigūnu, vėliau perėjusiu tarnauti į aukščiausius šalies policijos vadovybės ešelonus, konfrontuota ypač atkakliai. Minėtos kažkam kitam tirti perduotos kontrabandos sulaikymo bylos, kurios buvo nutraukiamos, o kroviniai grąžinami savininkams. Neva už paslaugas kontrabandininkams padovanotą automobilį vėliau policijos komisariato vadovai buvo priversti grąžinti dėl spaudoje kilusio triukšmo. Ne be S. Piskunovo pagalbos kilo skandalas ir dėl kelių tonų spalvotųjų metalų konfiskavimo iš neturėjusios leidimo jais prekiauti firmos ir pastarosios policijai dovanotų kompiuterių ir radijo stočių. Per daug uoliu inspektoriumi pasistengta atsikratyti, tad Sergejus buvo pervestas į rajono policijos komisariatą jaunesniuoju nepilnamečių reikalų inspektoriumi. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad pats kovotojas už teisybę klastoja ataskaitas apie darbą, todėl kilus eiliniam skandaliukui S. Piskunovas išėjo dirbti į Pasvalio komisariatą.
Apie 1997 metus Panevėžio policijos vadovybėje įvyko esminiai pokyčiai - komisariato vadas E. Venskevičius išėjo dirbti į Vidaus kontrolės tarnybą, o Kriminalinės policijos vadovas K. Tubis buvo paskirtas Anykščių policijos komisariato vadovu. Į šių vadovų vietą atėjo vadinamoji "Šilutės žuveliokų" komanda - V. Kudijanovas, A. Meiženis, R. Lupeika. Ši komanda jau dirbdama Šilutėje spėjo pagarsėti nuolatiniais karais su vietos ir apygardos prokuratūra bei rūkytų ungurių gabenimo į VRM skandalu. 1999 metus naujame Kontrabandos, narkotikų ir neplatinamų medžiagų skyriaus komisaro inspektoriaus poste pradėjo vėl į avansceną sugrįžęs S. Piskunovas.
Dirbdamas šiame skyriuje S. Piskunovas suklestėjo kaip pareigūnas. Jis labai aktyviai bendradarbiavo bei palaikė draugiškus santykius ir su VSD Panevėžio apygardos skyriaus viršininko pavaduotoju V. Žilinsku, ir su apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja V. Kazlauskaite, ir su STT Panevėžio skyriaus vadovu P. Urbšiu. Štai tuomet ir susidarė nuomonė, kad S. Piskunovas apie visus Panevėžio nusikalstamame pasaulyje vykstančius procesus puikiai informuotas ne dėl rimtų agentų nusikalstamose gaujose, o dėl savo gerų draugų kitose teisėsaugos institucijose. Iš dalies realizuodamas šią informaciją, kai kam iš kontrabanda užsiiminėjančių "tulpinių" S. Piskunovas gana smarkiai užmynė ant uodegos, tačiau net ir jie dėl tokių smulkmenų inspektoriaus nebūtų žudę. Sergejus informaciją rinkdavo visais įmanomais būdais, netgi įrašinėdamas savo viršininkų pokalbius. Sklido kone anekdotinės istorijos apie atsarginius diktofonus, kuriuos, kai viršininkai liepdavo atiduoti, S. Piskunovas jungdavo vieną po kito. Galutinai Piske pravardžiuojamo pareigūno žvaigždė ėmė leistis, kai Panevėžyje buvo išvaikyta "Žuveliokų" komanda, o jo nedraugas K. Tubis padarė svaiginantį karjeros šuolį iš Anykščių policijos vadovo į vyresniuosius Policijos departamento Kriminalinės policijos komisarus. Nors po S. Piskunovo mirties K. Tubis, kaip ir tuometinis PD generalinis komisaras V. Račkauskas, buvo kone tiesiogiai kaltinami inspektoriaus artimųjų, tačiau šie kaltinimai taip ir nepakilo aukščiau gandų lygio. Arčiausiai tiesos buvo tie, kurie siejo S. Piskunovo nužudymą su jo pareiškimais, jog jis žinąs, kas nužudė Gediminą bei Valdą Kiesus ir jų vairuotoją Alfonsą Galminą. Artimiesiems jis yra pasakęs: "Viską padarė savi. Jei Pinčią prispaus, viską sužinos". Prieš savo mirtį S. Piskunovas jau žinojo, kad "tulpiniai" pradėjo žudyti savus, todėl ragino kuo greičiau suimti Algimantą Vertelką. S. Piskunovo motina kaimynystėje nuo mažens gyvenusį A. Vertelką apibūdino kaip nesutramdomą chuliganą. Moteris nujautė, kad A. Vertelka į gaują įtraukė vėliau, po Kiesų dingimo, "tulpinių" nužudytą Aleksandrą Lebedevą. Kaimynai apstulbo, kai iš senelio pensijos vargingai gyvenęs vaikinukas ėmė važinėti automobiliu, ir netruko sužinoti, kad automobilį jam "organizavo" Pinčia. Todėl neilgai trukus, pasak Generalinės prokuratūros pareigūnų, į teismą keliausiančioje prokurorės V. Kazlauskaitės ir inspektoriaus S. Piskunovo nužudymo byloje išgirsime daug girdėtų pavardžių.
Dolcas vienvaldžiu lyderiu netapo
Rezonansinių nusikaltimų erą, tarsi pasibaigusią po didelių sostinės teisėsaugos pajėgų desantinių operacijų Panevėžyje ir daugybės įtariamųjų sulaikymo bei daiktinių įrodymų surinkimo, atskiru akordu užbaigė ne vienerius metus miestą terorizavusios "Vyšniukų" gaujos lyderio Gražvydo Pinigio, pravarde Dolcas, nužudymas šių metų kovo mėnesį. Paskutinį kartą Dolcas pagarsėjo, kai prieš 5 metus prokuratūra jam iškėlė bylą dėl "Vyšniukų" gaujos nusikalstamo susivienijimo veiklos. G. Pinigis buvo kaltinamas tuo, kad 1997 metais subūrė gaują, kuriai pats vadovavo ir darė nusikaltimus. Bylos ilgai nepavyko atiduoti į teismą, nes Dolcas slapstėsi. Pagaliau jį sulaikius Vilniuje, automobilyje buvo aptiktas dujinis revolveris ir suklastotas asmens pasas. Prokurorų norus už grotų iš karto pasodinti 22 "vyšniukus" niekais pavertė teismas, pareiškęs, kad gaują pavadinti susivienijimu trūksta įrodymų. Iš viso teismui buvo pateikta per 70 nusikalstamos veikos epizodų: vagystės, padirbtų pinigų platinimas, kūno sužalojimai, tyčiniai automobilių padegimai. Buvo suskaičiuota, kad savo siautėjimais "vyšniukai" buvo padarę žalos daugiau nei už 190 000 litų. Tačiau realios laisvės atėmimo bausmės buvo paskirtos tik keliems G. Pinigio bendražygiams, jis pats atsipirko ketveriais metais nelaisvės, o dėl amnestijos atsėdėti tereikėjo dvejus.
Grįžęs iš įkalinimo vietos G. Pinigis neva įsidarbino vienoje bendrovėje reklamos vadybininku, tačiau iš tiesų, operatyviniais duomenimis, bandė atkurti išblaškytą gaują. Manoma, kad buvusio lyderio autoritetas buvo gerokai pakirstas, nes kažkas išdrįso pavogti jo nuosavą BMW. Manoma, kad automobilio vagystė ir galimas jo sugrąžinimas tebuvo pretekstas nuolat besisaugojantį G. Pinigį išvilioti iš namų. Jam daugybę pretenzijų už sudegintus automobilius ir kitą sugadintą turtą turėjo net kelių nusikalstamų grupuočių nariai, kurie, kaip manoma, ir sutelkė bendras pastangas atkeršyti buvusiam autoritetui.
"Vyšniukų" lyderio kūnas surištomis rankomis ir kojomis buvo aptiktas ant kelio netoli Paliūniškio gyvenvietės su daugybe žaizdų. Nustatyta, kad Dolcui suduota ne mažiau kaip 66 smūgiai į galvą (dėl to lūžo kaukolės pamatas ir į smegenis išsiliejo kraujas). Sulaikyta net trylika įtariamųjų, kuriuos beveik visus teismas leido sulaikyti ilgesniam laikui. Nustatyta ir egzekucijos vieta - garažas Žilvičių gatvėje Panevėžyje. Ikiteisminį tyrimą vykdantys pareigūnai buvo teisūs prognozuodami, kad atsakomųjų smūgių už šią žmogžudystę tikriausiai nebus, nes "vyšniukai" praktiškai nebeegzistuoja, o gaujos likučiai bando šlietis prie kitų nusikalstamų susivienijimų.
Ar ilgai truks ramybė?
Miesto jubiliejaus proga meras viešai paskelbė, kad Panevėžys šiuo metu tapo saugiausiu šalies miestu. Tą linkęs patvirtinti ir Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka. Jis teigė, jog miestas jau tikrai nebe toks, koks buvo prieš trejus metus. Pasak prokuroro, nebegirdėti nei šaudymų, nei sprogdinimų, nei padegimų, nei kitų rezonansinių nusikaltimų. Kiek pristabdytas organizuotas nusikalstamumas. Gatvėse pasidarė ramiau ir saugiau. 1998 metais Panevėžyje buvo įvykdyti 3 467 nusikaltimai, kasmet jų mažėjo. (pernai užregistruoti 2 206 nusikaltimai). Tačiau pagrindinis sėkmės momentas - pagerėjęs nusikaltimų išaiškinimas. Per tą patį laikotarpį nusikaltimų išaiškinamumas pagerėjo nuo 23 iki 49 procentų. Pasak J. Pupkos, išaiškinti visi rezonansiniai nusikaltimai, tačiau dar ne visos bylos atiduotos teismui. Nerasta tik pavienių anksčiau įvykdytų nusikaltimų aukų kūnų. Prokuroro įsitikinimu, Panevėžyje iš dalies pavyko pakirsti organizuoto nusikalstamumo finansines šaknis, tačiau dar nemažai nusikaltėliams priklausančio turto valdoma kitų asmenų vardu. Kelia nerimą ir išblaškytas gaujas nuolat papildantis jaunimas, kartais kuriantis savas, net žiauresnes už pirmtakų tradicijas. Šiek tiek keičiasi tik nusikaltimų specializacijos kryptys, nes jaunimėlis labiau linksta į vagystes iš butų, automobilių vagystes ir išpirkų už juos reikalavimą. Negalima tvirtinti, kad mieste nebeegzistuoja "Tulpiniai", "Šmikiniai", "Žemaitukai" ar kiti nusikalstami susivienijimai, nes jų nariai vienas su kitu susiję labai sąlyginiais ryšiais ir stodami į gaują "partinio" bilieto negauna. Galop net ilgam pasodinti už grotų vadeivos (išskyrus nuteistuosius iki gyvos galvos) anksčiau ar vėliau bausmę atliks ir sugrįš į Panevėžį. Kaip juos sutiks jaunoji karta, galima tik spėlioti.
Pabaiga
