Lietuvoje gyvena tik vienos rūšies šamas, kuris yra ir didžiausia Lietuvos gėlavandenė žuvis. Pasaulyje žinomos net 31 skirtingos šių žuvų šeimos.
Joms priklauso daugiau kaip 2200 šamų rūšių. Jie gyvena visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dauguma šamų - gėlavandenės žuvys, nors yra ir jūrinių šamų.
Didžiausia šamų įvairovė Pietų Amerikoje, kur ypač didele ūsuočių gausa pasižymi Amazonė ir jos intakai, ten yra priskaičiuojama apie 1200 šių žuvų rūšių. Visiems šamams būdingas bruožas - ūsai, kurie tarnauja kaip labai jautrus lietimo organas, kuriuo šios žuvys tyrinėja vandens telkinių dugną, ieško maisto. Ant kai kurių šamų ūsų išsidėstę ir skonio svogūnėliai, kuriais šamas jaučia skonį. Kai kurie jų ūsus naudoja mažesnėms žuvelėms privilioti. Kai šios priplaukia prie į kirmėliuką panašaus virpančio ūso, šamas susiurbia smalsuoles į savo burną. Daugumos šamų kūnas lygus arba sudarytas iš mažyčių kaulinių plokštelių, kurios atstoja žvynus. Šamai nepasižymi ypač geru regėjimu ir vadovaujasi klausa, uosle bei labai išlavėjusiu lytėjimu. Be to, dauguma šių žuvų - nakties gyventojai, kurie dienas praleidžia kur nors pasislėpę, o aktyviai maitinasi naktį, kai regėjimas nėra toks svarbus. Pensilvanijos kalnuose, tamsiose olose, kur niekada nepapuola joks saulės spindulys, randami ir visiškai akli šamai, kurie puikiai jaučiasi. Toks prisitaikymas būdingas daugeliui olų vandens telkiniuose gyvenančių žuvų, kadangi čia vyrauja visiška tamsa ir regėjimas šiose sąlygose visai nereikalingas. Bėgant laikui tamsoje gyvenančios žuvys adaptuojasi prie sąlygų ir praranda regėjimą, tačiau kartu išlavėja kiti jutimai.
Ne visi šamai yra plėšrūnai. Kai kurie pasitenkina ir augaliniu maistu, o kitų nasrai nusėti didžiuliais, siaubą keliančiais dantimis. Afrikoje dažnai pasitaikančio elektrinio šamo pakitusios raumenų ląstelės gali generuoti net 350 voltų įtampą, kuri gali kaip reikiant „pakratyti“ ir suaugusį žmogų. Tokią didelę įtampą pagaminti gali tik suaugę, metro ilgio šamai. Kuo didesnis šamas, tuo didesnę įtampą jis gali generuoti. Elektriniai šamai šia unikalia savybe naudojasi tiek gindamiesi nuo užpuolikų, tiek medžiodami. Elektros iškrovos apsvaigintos žuvys tampa lengvu šamo grobiu, o pats elektrinis šamas labai
atsparus „elektros šokui“.
Elektrinis šamas
Kai kurie šamai ir suaugę tėra vos kelių centimetrų ilgio. Tačiau net ir maži šamukai gali būti labai pavojingi. Kai kurie Amazonės džiunglių gyventojai vieno nedidelio šamuko bijo labiau nei piranijų. Šis siaubūnas, vadinamas kandiru ar karnero žuvimi užauga tik iki 2-6 centimetrų ilgio ir tėra kelių milimetrų pločio. Vandenyje kandirų praktiškai neįmanoma pastebėti, nes jų kūnas visiškai permatomas ir matomos tik akys. Tačiau ši žuvelė toli gražu nėra gležna - jos kūnas kaulėtas, o apie galvą ir žiaunų dangtelius yra daugybė labai aštrių ir tvirtų dyglių. Tai parazitas, mintantis žuvų ir kai kurių kitų gyvūnų krauju. Žinoma, kad kandiru retsykiais įlenda į besimaudančiųjų lytinių organų ar šalinimo angas. Tikimybė būti užpultam šio keisto šamuko gerokai padidėja, jei besimaudantys dar sugalvoja ir „nusičiurkšti“ vandenin. Šlapimas ir kraujas šias žuveles traukia kaip magnetas. Jos juda prieš šlapimo srovę ir įsibrauna į žmogaus šlapimtakius. Nuo kandiru dažniau kenčia moterys, kurių šlapimtakių anga platesnė. Toks kandiru elgesys jiems nėra įprastas. Šie gyvūnai tiesiog suklysta, palaikę žmogų potencialia savo auka - žuvimi. Ši klaida pražūtinga tiek pačiam kandiru, nemaloni ir žmonėms, nes į šlapimtakius įlindęs kandiru išskečia savo dygliuotas žiaunas ir čia užstringa. Žmogus jaučia tiesiog nepakeliamus skausmus, žuvelė užkemša šlapimo takus, o pašalinti kandiru galima tik operuojant bei naudojant tam tikrų augalų ekstraktus, kurie kažkokiu būdu padeda pašalinti įsibrovėlį. Tačiau kokia gali būti medicininė pagalba kur nors Amazonės džiunglių viduryje? Todėl pigiausias ir veiksmingiausias būdas šiuose kraštuose atsikratyti kandiru - amputacija. Yra duomenų, kad kai kurie vietiniai gyventojai, besimaudydami vandenyse, kur apstu šių žuvų, savo „pasididžiavimą“ slepia kokoso riešutų kiautuose. Žmones šie „vampyrai“ užpuola per klaidą. Paprastai šie šamukai minta žuvų krauju. Kraugeriai šamukai lenda į stambių žuvų žiaunas ir čia įsitvirtina savo aštriais spygliais, kad jų neišneštų per žiaunas tekanti vandens srovė ir auka jais neatsikratytų. Taip prisitvirtinęs šis šamukas minta žuvies krauju, o gerokai prisisiurbęs ir pripampęs atkimba bei skuba į upės dugną, kur užsikasęs į dumblą ilsisi ir virškina.
Kandiras
Kai kurie šamai netgi gali vaikščioti sausuma! Dėl šios savo unikalios savybės žuvys pavadintos vaikščiojančiais šamais. Sausuma šamas keliauja gulėdamas ant šono ir atsispirdamas uodega bei savo pelekais. Šamai sausuma daugiausia keliauja naktimis ar lyjant lietui, kadangi sausumoje gali žūti nuo kūno išdžiūvimo, o per šlapią žolę jie gali keliauti labai ilgai. Jei šamas šliauždamas susižaloja į kokius nors aštrius daiktus, jo žaizdos stebėtinai greitai gyja, o jei jis netenka vieno iš savo ūsų, tai per dešimt dienų jis gali užsiauginti naują.
Vaikščiojantis šamas
