Šaltos maudynės

Ramutė PEČELIŪNIENĖ

Ateinančią vasarą 52-ąjį gimtadienį švęsiantis Aloyzas Bartkus gyvena Mažeikiuose, viename Matulionio gatvės daugiabučių. Kiek tolėliau, kiemo pusėje, už keliasdešimties metrų, žmonės įkūrę lyg ir kolektyvinį sodą - pasidaliję jį į nedidelius žemės sklypelius. Vieni sėja daržoves, sodina vaismedžius, kiti augina vištas, triušius, paršiukus. Vieną tokį ūkinį pastatėlį, kuriame kriuksi paršiukai, turi ir Aloyzas. Apie 16 valandą besitvarkydamas savo ūkyje, jis matė praeinančius tris berniukus su nuolatiniu palydovu šuniuku. Netrukus šie jau stovėjo ant netoliese esančio nedidelio, bet kokių 3 metrų gylio tvenkiniuko ledo ir susidomėję kažką stebėjo. Vos A. Bartkus spėjo į durų spyną įkišti raktą, pasigirdo šauksmas: "Gelbėkit"... Kai vėl pasuko galvą tvenkinio pusėn - ten jau nieko nebuvo. Krečiamas jaudulio ir neapsakomos baimės, vyriškis nuskubėjo į nelaimės vietą ir išvydo įlūžusį ledą, o properšoje kyšančias tris mažas galveles. Prie jų prieiti buvo neįmanoma, nes visas tvenkinys aptvertas vielos tvora, statūs krantai apaugę žolėmis ir karklais. Tačiau vienintelė mintis - bet kokia kaina išgelbėti vaikus - gelbėtojui suteikė nepaprastų jėgų ir jis net pats nepajuto, kaip lyg koks jaunikaitis peršoko linguojančią tvorą. Atsidūręs ant lieptelio, vyriškis tuoj pat šoko ant ledo, tačiau šis sutraškėjo ir įlūžo. Dabar jau keturi žmonės maudėsi lediniame vandenyje. Vis dėlto situacija pasikeitė, nes iki vaikų susidarė properša. Garsiai šaukdamas berniukams, kad laikytųsi iš visų jėgų, vyriškis vis dėlto sugebėjo prie jų priartėti ir sugriebė arčiausiai buvusį Audrių už rankos. Ištraukęs ir net nežiūrėdamas, ar gyvas, paliko jį ant kranto ir puolė gelbėti kitų. Netrukus iš vandens ir ledų gniaužtų buvo išgelbėtas Aurimas. Trečiasis nelaimėlis buvo labiausiai nutolęs nuo gelbėtojo. Buvo matyti, jog jis labai pavargęs, be galo išsigandęs. Nulaužęs karklo vytelę vyriškis ištiesė ją vaikui, maldavo įsikibti. Aloyzui traukiant vytelę kranto link, staiga vaikas dingo po vandeniu. Gelbėtoją nusmelkė baisi mintis, jog šį vargšelį tikriausiai jau prarado. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad net ir po vandeniu Egidijus nepaleido vytelės, tad vyriškis sėkmingai jį ištraukė į krantą. Tuo metu į nelaimės vietą jau skubėjo Aurimo mama, savo akimis negalėdama patikėti, kas įvyko... Pamačiusi tvenkinyje rankomis kažką graibantį kaimyną, moteris nesuprato, ko šis ieško. Tik pribėgusi arčiau ir pastebėjusi po obelimi gulintį šlapią, purviną, dumblu aplipusį nejudantį sūnų bei tą pačią minutę į krantą ištrauktą kitą berniuką, moteris suvokė realybę... Tuo metu pirmojo išgelbėto berniuko, Audriaus, jau nebuvo. Pakilęs nuo šaltos žemės, jis skubiai nubėgo į netoliese esančius namus. Vėliau Audrius pasakojo, jog pirmiausia nusivilko šlapius drabužius (namuose tėvų nebuvo), tada prisileido karšto vandens ir sėdo į vonią.

A. Bartkus sakė dar ilgai negalėjęs patikėti, kad išgelbėjo visus tris berniukus. Vyriškis džiaugėsi, jog nepuolė į paniką ir nebėgo ieškoti pagalbos, o pats ėmėsi aktyviai veikti. Tuo metu šalčio nejautė, jam neskaudėjo ir tvoros virbų sužalotų rankų, tačiau didžiulis nervinis sukrėtimas atlėgo tik kitą dieną. Vis dėlto dar kurį laiką gelbėtojas sakė staiga pajusdavęs veidu riedančias ašaras - širdis be galo džiaugėsi, jog pavyko išvengti baisios tragedijos.

Vyriškis prisiminė kažkurio berniuko pasakytus žodžius: "Kai pamačiau, kad dėdė lūžus ledui pats įkrito į vandenį, pagalvojau, kad dabar tikrai mirsiu, nes niekas neišgelbės..." Kitą dieną prie klastingo vandens telkinio susirinkę išgelbėtų berniukų tėvai kalbėjo, jog niekas nebūtų pagalvojęs, kad čia galėjo nuskęsti vaikai, ir jų kūnelius, ko gero, būtų suradę tik pavasarį. Tėveliai nuoširdžiai dėkojo jų akyse didvyriu tapusiam kaimynui.

Tragedija vos nepasibaigusios nelaimės nelabai norėjęs prisiminti A. S. pasakojo, jog sutikęs toje pačioje gatvėje gyvenančius draugus (beje, Aurimas ir Egidijus yra pusbroliai), nusprendė nueiti pasižiūrėti, ar stiprus tvenkinio ledas. Kiek pačiužinėję staiga po ledu pamatė sušalusią pelę. Radinys pasirodė labai įdomus. Jis ir sutraukė vaikus į vieną būrį, o plonas ledas tokio svorio neišlaikė ir lūžo. Berniukai tikino dabar net biją išeiti į lauką, o prie to nelemtojo tvenkinio nesirodysią iki pavasario. Jie prisipažino, jog buvo labai baisu, o vanduo - nepaprastai šaltas. Aurimas tikino panėręs po vandeniu net tris kartus. Tačiau netikėtos maudynės vidury žiemos į ligos patalą nepaguldė nė vieno - ir visi trys berniukai, ir jų gelbėtojas nesusirgo net sloga. Beje, Egidijus skendo jau antrą kartą. Pirmąsyk jo gyvybė vos neužgeso, kai buvo ketverių metukų. Visi trys vaikinukai prisipažino buvę pabarti ne tik tėvelių, bet ir mokytojų. Suaugusieji ne tik jiems, bet ir kitiems vaikams dar kartą priminė, jog nereikia skubėti džiaugtis šiltos žiemos malonumais - plonas ledas gali labai greitai pražudyti...

Beje, A. Bartkus taip pat vaikystėje yra skendęs. Būdamas šešerių metukų, žiemą įlūžus tvenkinio ledui, jis vos nepaskendo, tačiau tąsyk išsigelbėjo pats... Vyriškis sakė bijojęs eiti namo, todėl dar ilgokai šlapias šalęs lauke. Jau penktus metus A. Bartkus dirba Mažeikių autotransporto įmonėje vairuotoju (apskritai vairuotojo stažą skaičiuoja nuo 1968 metų), kasdien į darbą ir iš jo vežioja šios gigantiškos gamyklos darbuotojus. Kai dirba rytinėje pamainoje, turi keltis 4 valandą ryto. Šiuo metu jis su žmona gyvena erdviame, gražiai sutvarkytame keturių kambarių bute. Du sūnūs ir dukra jau sukūrę savo šeimas ir gyvena atskirai. Vasarą beveik visą laisvalaikį ponas Aloyzas praleidžia savo sode. Išgelbėjęs trijų berniukų gyvybes vyriškis tikino nesijaučiąs Didvyriu, sakė manąs, kad jo vietoje taip būtų pasielgęs kiekvienas žmogus...